Ekologiškas golfas – smūgis paviršutiniškam gamtos mylėtojui

Ekologija – svarbi tema, todėl, sparčiai didėjant ja susirūpinusių piliečių būriui, lengva pasiklysti nuomonių gausybėje. Golfo tradicijoms ir kultūrai atkeliavus į Lietuvą, pasklido kalbos apie šio sporto žalą gamtai. Ar šios nuomonės – mados vaikymasis (prisiminkime Kioto protokolą), ar tikrų faktų ieškojimas? Kodėl visiems taip užstringa ekologija kalbant apie golfo aikštynus? Apie tai šnekamės su vieno iš golfo klubo generaliniu direktoriumi Tadu Jarošiumi, kuriam dažnai tenka dalyvauti tarptautinėse golfo konferencijose, parodose ir seminaruose, kuriuose daug dėmesio skiriama gamtos išsaugojimui.

Gamtos mylėtojai teigia, kad golfo aikštynai prižiūrimi neekologiškai. Pradėkime nuo to, kas yra svarbiausia prižiūrint golfo aikštynus.

„Svarbiausia golfo laukuose yra žolė. Tai gyvas organizmas, todėl visa golfo laukų priežiūros esmė yra rūpinimasis žole. Paprastai kalbant, kaip ir žmonėms, žolei reikia pavalgyti, atsigerti, kvėpuoti ir kartais pailsėti. Ypač svarbu prižiūrėti ne žolės išorę, o jos šaknis – tai, ko nematome. Žolės paviršius tarsi žmogaus oda – kvėpuoja, apsaugo mus nuo smulkių įbrėžimų, tačiau visa esmė po žeme – kūno „viduje“. Sveika žolė yra ta, kuri turi gražias, ilgas šaknis. Kad organizmas būtų sveikas, jo negalima prižiūrėti per daug. Žmonės juk irgi sportuoja, alina save, kad kūnas atsigautų, užsigrūdintų ir taptų stipresnis. Žolei tai irgi tinka – ji visą laiką turi būti truputį alkana. Nesveika persivalgyti nei mums, nei žolei.

Toks požiūris į žolės priežiūrą prieštarauja dažno Lietuvos gamtosaugininko aiškinimams, esą golfo laukai – didžiuliai kiekiai chemikalų, teršiančių gamtą. Jeigu taip prižiūrėtume golfo laukus, toks požiūris būtų trumparegiškas ir žolė greitai nunyktų. Ji pasidarytų vešli, stora, tačiau ją kaipmat užpultų ligos, tad praktiškai žolę reikėtų sėti iš naujo. Ekologams, nepagrįstai engiantiems golfo laukus, trūksta žinių apie tai, kaip jie iš tiesų prižiūrimi. Kai kurie gamtos mylėtojai net neįtaria, kad golfo laukų žolytei prižiūrėti naudojama 15 kartų mažiau trąšų nei rugiais ar rapsais užsėtuose laukuose, kur leidžiamas trąšų kiekis yra apie 300–400 kg vienam hektarui.“

Tad iš kur atsirado mitas, kad golfo laukuose sunaudojama gerokai daugiau chemikalų nei „tradiciniuose“ žemės ūkio laukuose?

„Sunku pasakyti. Matyt, tai atkeliavę iš JAV, kuriose anksčiau naudota gana daug chemikalų, nes nenatūraliai ryški žalia žolė buvo laikoma labai gražia. Tačiau dabar ir už Atlanto papūtė visai kiti vėjai. Ekologija sietina su ekonomika – svarbu lauką prižiūrėti kuo pigiau, o visi chemikalai labai brangūs.

Taip pat kuriamos ir jau naudojamos naujosios technologijos – į pagalba gamtai pasitelkiama pati gamta. Tarkim, norint užtikrinti, kad žolės šaknys gaus tam tikrų mitybinių medžiagų, į dirvą įterpiamos gerosios bakterijos, kurios, kalbant paprastai, naudoja vienas medžiagas ir išskiria kitas, itin naudingas žolei.

Golfo laukuose naudojamos skystos trąšos būna pagamintos iš dumblių ar gerųjų bakterijų. Taip pat ir su mumis – norėdami būti sveikesni, valgome jogurtą, kuriame irgi naudojamos gerosios bakterijos. Tokios trąšos golfo aikštynuose paprastai purškiamos vienąsyk, tuomet bakterijos, patekusios į žemę, „susidraugauja“ su žolės šaknimis ir vienos kitoms padeda išgyventi. Bet iš dumblių ar gerųjų bakterijų pagamintos trąšos neturi nieko bendro su chemija. Chemikalai naudojami tik tada, kai atsiranda didelių problemų. Tarkim, fungicidai, sėkmingai naudojami ir žemės ūkyje, į pagalbą pasitelkiami tik atsiradus sunkių žolės ligų. Tačiau tik tuomet, kai ligos puola ridenimo aikšteles (angl. greens). Jose pasėta ypatinga, labai lepi žolytė, be to, ji ir pjaunama labai žemai. Toje vietoje apsauginis sluoksnis – žolės oda – labai plona, todėl ji neatspari grybelinėms ligoms. Tačiau tai vieninteliai chemikalai, naudojami golfo laukuose. O juk ridenimo aikštelės paprastai sudaro tik apie 5 proc. viso golfo aikštynų ploto.

Kiti golfo laukų priežiūros darbai – žolės pjovimas ir jos kompostavimas. Žolė nupjaunama, bet nesurenkama, todėl pati tampa trąša. Dalis nupjautos žolės kompostuojama ir per dvejus ar trejus metus tampa puikiausia dirva, kurią galima apželdinti ar joje sodinti gėles.“

Sklando gandų, kad golfo laukuose sėjama genetiškai modifikuota žolė, o tai savaime yra neekologiška ir gali būti pavojinga sveikatai.

„Golfo aikštynuose sėjamos tam tikrų rūšių žolės, kurių yra didelė galybė. Kiek aš žinau, genetiškai šios žolės nemodifikuojamos. Mūsų golfo klube pagrindinės žolės – baltosios smilgos, eraičinai ir miglės. Lepios baltosios smilgos pasodintos ridenimo aikštelėse. Kitur naudojami įvairių žolių mišiniai, nes monokultūros sunkiau prisitaiko, joms reikia daugiau priežiūros, tad mišiniai – ekologiškesni ir ekonomiškesni.

Pravartu žinoti, kur geriausia žolei augti. Tinkamiausia vieta – smėlis, tačiau jam trūksta mitybinių medžiagų. Durpės, kuriose tų medžiagų pakankamai, panašios į kempines – jos sunkiau nei smėlis augalams atiduoda vandenį, nors jį ir sulaiko. Smėlyje vanduo skverbiasi gilyn į gruntą, tad žolės šaknys natūraliai auga ilgesnės, kad jį pasiektų. Durpėse žolei nereikia daug stengtis, kad gautų vandens, tad jos šaknys trumpos, neišsivysčiusios. Faktiškai kaip nupiepęs vaikinukas be raumenų. Todėl gerai, stipriai žolei nereikia durpėmis ir chemikalais tręštos žemės. Kuo natūraliau, tuo „sveikiau“.

Žolės rūšys išvedamos skiepijant, o ne genetiškai modifikuojant. Tarkim, išvedamos specialių rūšių žolės golfo aikštynams, įrengtiems prie jūros kranto, kur pučia dideli vėjai, o vanduo druskingas. Žolė, kaip ir žmogus, negali gerti sūraus vandens, tačiau jau bandoma išvesti druską toleruojančias rūšis, tad greitai žolė mus pranoks…

Jau išvesta tokių rūšių, kurioms nereikia daug saulės šviesos. Tokia žolė gali augti miškingose vietovėse įsikūrusiuose golfo aikštynuose. Taigi skiepijant gaunami rezultatai puikūs, todėl genetinis modifikavimas per brangus ir nereikalingas.“

Žalieji pyksta, kad golfo aikštynai iš kaimynystės išveja kitų rūšių augalus, sunaikinama jų įvairovė ir lieka tik žolė.

„Iš dalies tai tiesa – žaidimo aikštelėse neauga jokios kitos kultūros, tačiau aikštynai dažniausiai užima daugiau vietos –  paprastai golfo klubų aikštelės užima mažiau nei natūrali gamtos dalis toje pačioje teritorijoje. Aikštelėse kitos kultūros nesiveisia, bet aplink joms sudaromos palankesnės sąlygos, nei būta prieš tai. Taip golfo aikštynas tampa savotišku draustiniu.“

Kokia lietuvių nuomonė apie golfo laukus? Ar lengva gauti leidimus juos įrengti?

„Lietuvoje aikštynus įrengti sunku. Kol kas laikomasi nuostatos, kad jie kenkia gamtai. Kiek žinau, Europos Sąjungos strategija – skirti lėšas, kad tik žmonės neužsiimų žemės ūkiu, tad golfo laukai – puiki išeitis, kuria būtų galima sėkmingai pasinaudoti ir Lietuvoje.

Kol kas pas mus gajūs stereotipai, o moksliškai savo minčių apie golfo aikštynų žalą niekas pagrįsti neskuba. Ilgainiui neprižiūrima augalija užauga mišku, kuris, jei paliekamas likimo valiai, tampa mažavertis – užželia krūmynais, išstumiami tose vietose prisiglaudę gyvūnai ir pan. Todėl ir niekam neskirtus plotus reikia prižiūrėti, kultivuoti, iš jų išrinkti akmenis. O jei jau norisi krūmynų, geriau tokius plotus užsodinti specialių rūšių augalais, skirtais biokurui gaminti. Turi būti nauda, tuo labiau, kad Lietuvoje dar labai daug laukinės augalijos plotų, kuriuose gyvūnai gali ramiai gyventi.

Be to, iš patirties žinau, kad jei laukuose užsiimama aktyvia, nebrakonieriška veikla, gyvūnai greitai sugyvena su žmonėmis. Didesniuose Londono parkuose drąsiai bėgioja kiškiai, nebijantys žmonių. Niekas jų negaudo, neskriaudžia – štai kaip turime sutarti su gyvūnais!

Lietuvoje miško paskirties žemė yra tabu. Miškas irgi turi gražių, natūralių laukymių ir jam pačiam iš jų didelė nauda – atsiranda kitokių kultūrų, patenka daugiau šviesos ir gyvybės. Pasaulyje labai populiaru golfo laukus įrengti miškuose išnaudojant šias natūralias proskynas, todėl, įrengiant aikšteles, medžiai beveik nekertami. Kita vertus, kas 100 metų miškas tampa brandus, jame galima dalį medžių nukirsti ir užveisti naujas viržes ar palikti proskynas, kuriomis galėtų grožėtis žmonės. Kol pas pas mus pagal įstatymus miškuose negalima nieko daryti – jeigu kerti medžius, turi juos vėl atsodinti. Europoje kiek kitaip – niekas nedraudžia žmonėms grožėtis miškais ir sutvarkyti jų taip, kad būtų galima pasivaikščioti, pasižvalgyti. Tačiau greičiausiai patys lietuviai, tokią laisvę gavę, greitai užterštų naujus plotus. Tad kol kas golfo aikštynai Lietuvoje – puikus pavyzdys, kaip viską gražiai sutvarkyti – taip, kad lankytojams ranka nekiltų šiukšlinti.“

Kokia nauda Lietuvai iš golfo aikštynų?

„Golfas – didžiulė pramonė, kitose šalyse užimanti nemažą dalį ekonomikos. Tarkim, JAV golfo aikštynai kasmet sudaro apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai milžiniškas skaičius. Įsivaizduokime, kokią pagalbą Lietuvos ekonomikai duotų papildomi 6 procentai. O kur dar turistai… Visa tai ateityje neabejotinai plėtosis. O kol kas svarbu skleisti mintį, kad golfas yra ne tik ponų, turtingųjų laisvalaikio būdas. Nereikia itin sunkiai ieškoti, kad Lietuvoje surastum tinkamą vietą golfo aikštynui, tačiau už plotą turi mokėti milžiniškas sumas. Mažesnės investicijos – mažesnė piniginė našta norintiesiems žaisti.

Į JAV mokyklų disciplinas golfas įtrauktas kaip sporto šaka. Jis traktuojamas kaip lygiavertė sporto šaka su krepšiniu, futbolu ir kitomis. Išeidamas pasivaikščioti į parką, tik su golfo lazdomis, visuomet turėsi tikslą, prisiversi daugiau judėti, gausi gerų emocijų ir dar pasportuosi. Kol kas mudu su žmona Vida vaikštome po vaizdingas Lietuvos vietas ir kartu svajojame, kad mūsų vaikų vaikai jau galės išeiti į lauką pasportuoti jaukiame golfo parkelyje.“

Ačiū už pokalbį.

Įvairiapusiškas gėrimas – viskis

Škotija turi daugybę veidų – kažkur tolumoje aidi riksmai iš futbolo aikštės, girdisi dūdmaišių garsai, prieš akis iškyla ryškia žole nusėtas gamtovaizdis ir dar ryškesni kiltais sijonuoti vyrai. Tačiau svarbiausia – tai šalis, kurioje gaminamas geriausias pasaulio viskis. Šį pavasarį sulaukėme ypatingo svečio, iškilmingomis progomis nevengiančio mūvėti languotą sijoną, laisvai kalbančio senovine škotų tarme, o apie škotiško viskio gamybos subtilybes žinančio menkiausias smulkmenas. Tai – ponas Ianas MacMillanas – vyriausiasis kompanijos „Burn Stewart ditillers LTD“ maišytojas (master blender), kuris atvyko į Vilnių pristatyti Lietuvoje nematytų viskių.

Kaip pasirinkote savo profesiją?

Pradėjau prieš daugybę metų mažytėje viskio darykloje gimtajame Balfrono mieste. Tuo metu studijavau Glasgovo universitete ir ieškojau, kur galėčiau padirbėti vasarą. Dirbti šioje darykloje buvo be galo įdomu, be to, man neblogai sekėsi. Sykį mano vadovas paklausė, kokio darbo aš norėčiau šioje darykloje. Atsakiau – „Jūsų!“. Vadovui tai patiko ir pasibaigus vasarai jis pasiūlė nuolatinę darbo vietą.

Esu vienas iš nedaugelio viskio maišytojų (master blender), kuris savo karjerą pradėjo nuo paties žemiausio laiptelio. Tekdavo ir sandėliuose tuščias statines stumdyti bei pildyti, vėliau mokiausi viskio gaminimo paslapčių – kaip jį tinkamai maišyti ir distiliuoti. Po 3 metų išvykau dirbti į Glasgovo žaliojo viskio gamyklą, kurioje sėkmingai lipau karjeros laiptais. Greitai gavau pasiūlymą vykti į Londoną – dirbti naujai kuriamoje džino gamykloje. Pasinaudojau galimybe sužinoti ir šio gėrimo subtilybių. Visgi prabėgus 5 metams nusprendžiau grįžti į Škotiją ir užsiimti mano mėgiamo gėrimo gamyba.

1991 m. pradėjau dirbti „Burn Stewart ditillers LTD“ kompanijoje. Tai nėra didelė įmonė, visi vienas kitą pažįsta. Esu atsakingas už tris vienasalyklinio viskio daryklas (Deanston, Tobermory ir Bunnahabhain), taip pat nuo 2002 m. esu vyriausiasis kompanijos maišytojas. Jaučiu didelę aistrą savo profesijai. Nuostabiausia, jog dirbdamas tokį darbą turiu galimybę keliauti po visą pasaulį ir suteikti žmonėms žinių apie šį gėrimą bei pristatyti visuomenei savo maišomus viskius.

Nuostabiausia Jūsų darbo akimirka.

Man patinka lankytis savo daryklose ir rūpintis, jog darbas vyktų sklandžiai. Bet, žinoma, daugiausia džiaugsmo suteikianti darbo dalis – naujų viskių derinių kūrimas. Galiu valandų valandas tikrinti jau sukurtų viskių sandarą, kokybę, uostyti ir ragauti, tarkim, daugiau nei 40 skirtingų komponentų, ir atrasti tokį ypatingą derinį, kaip, pavyzdžiui, „Black Bottle“ viskis. Sukurti skanų, priimtiną viskį yra nuostabiausias gyvenime potyris.

Ar keičiasi požiūris į viskį?

Paprastai viskis yra suvokiamas kaip pagyvenusių vyrukų gėrimas. Tai yra tikri niekai! Viskis yra labai įvairiapusiškas gėrimas. Vis daugiau jaunų žmonių domisi viskiu. Šis gėrimas tinka beveik visur – pavyzdžiui, yra fantastiškų viskio kokteilių. Sykį lankydamasis Pietų Afrikoje sužinojau labai skanaus vasarinio gėrimo receptą – į stiklinę reikia įberti saujelę karčių prieskoninių žolelių, keletą ledo gabalėlių ir nepagailint šliūkštelėti viskio „Sctottish Leader“, tuomet įmesti 4 skilteles apelsino ir užpilti imbiero limonadu. Nuostabus gaivinantis kokteilis!

Beje, viskis patinka ir silpnajai lyčiai. Mano giminės moterys skanauja ir gryną viskį, ir skiestą vietiniais vaisvandeniais. Žmonai Fay labai patinka Škotijoje gaminami viskio likeriai. Iš esmės Škotijoje viskis yra populiariausias gėrimas. 97 daryklos Škotijoje gamina viskį ir visi jie unikalūs. Kalbant apie eksportą, viskį labai mėgsta tolimųjų Rytų šalys. Daugiausiai viskio parduodama JAV, tačiau, lyginant su žmonių skaičiumi ir suvartojamu kiekiu, į pirmąją vietą iškyla prancūzai. Viskio pardavimai Prancūzijoje kelis sykius lenkia konjako pardavimus.

Viskis ir maistas.

Kaip ir minėjau, viskis yra labai įvairiapusiškas gėrimas, todėl tinka beveik prie visko. Švelnesni ir saldesni viskiai puikiai dera su įvairiais desertais. Prie rūkytos žuvies verta paragauti dūmo aromatą turinčių viskių. Brangesni ir subtilūs sunkaus skonio salykliniai viskiai tinka prie jautienos, stipresnių patiekalų. Iš esmės viskis gali atstoti vyną ir papildyti beveik kiekvieno patiekalo skonį.

Viena geriausių kombinacijų – viskis ir šokoladas. Sykį JAV surengtoje degustacijoje mane pradžiugino neįprastas derinys. Palaikykite „Black Bottle“ viskį 2 dienas šaldymo kameroje. Dėl alkoholio konsistencijos viskis nesušals ir taps klampus. Įpilkite ledo šaltumo viskio į stiklinę ir į ją mirkykite tarsi į padažinę juodojo šokolado gabalėlius. Burnoje jus pasitiks skonių sprogimas, nuostabus jausmas!

Darsyk pakartosiu, jog viskis yra labai įvairiapusiškas. Žmonės šnabždasi – jei škotiško viskio gamintojai pamatytų, jog jų gėrimas yra geriamas atskiestas ledu, baisiausiai perpyktų. Ką aš apie tai manau? Man nesvarbu, ką žmonės sugalvos pridėti į viskį – tai jų gėrimas. Todėl į klausimą, kaip reikia gerti viskį, visuomet atsakau – netinkamo būdo nėra. Svarbu laikytis tik vienos taisyklės – ragauti su saiku.

Patarkite, kur paragauti viskio?

Škotijoje yra daugybė nuostabių viskio barų. Siūlau apsilankyti šiaurės rytų Škotijoje esančiame Speisaido mieste įsikūrusiame „Craigellachie Hotel“ viskio bare, kuriame rasite daugiau kaip 300 rūšių viskio. Beje, viskis visuomet buvo svarbi golfo – škotų sugalvoto žaidimo – dalis. Įveikus paskutinę 18-ą duobutę, tradiciškai išgeriamas gurkšnis šio gėrimo. Įveikti visas duobutes ir paskanauti puikaus škotiško viskio yra būtina, jei lankotės šioje šalyje.

Tradiciniai viskio ir maisto deriniai.

Tradicinis škotų valgis Haggis yra kuo puikiausiai suderinamas su tradiciniu škotišku viskiu. Pateikiant šį patiekalą škotai atlieka specialią „Burns supper“ ceremoniją, kuri bus rodoma ir Vilniuje vyksiančios vakarienės metu (pokalbis prieš vakarienę – aut. past.). Atnešus Haggis patiekalą aš senovine škotų kalba padeklamuosiu žymaus škotų poeto Roberto Burnso poemą „Address To a Haggis“. Tuomet pradėsiu pjaustyti, iškelsime viskio taures ir vaišinsimės šiuo tradiciniu patiekalu iš avies skrandžio, ėriuko širdies ir plaučių. Galbūt tai neskamba patraukliai, tačiau skonis tikrai ypatingas. Prie šio patiekalo neturėtų būti patiekiamas joks kitas gėrimas, išskyrus viskį, taip pat nepageidautinas padažas, vietoj jo puikiai tinka užsipilti to paties viskio.

Kas Jums yra geras skonis?

Tai vienintelis dalykas, kurio negalima išmokyti. Kiekvieno žmogaus skonių supratimas yra unikalus. Kiekvienas mūsų turi pats nustatyti, kas jam yra geras skonis. Neįmanoma išmokyti užuosti ir pajusti. Galima tik duoti keletą patarimų, kaip tai padaryti. Tik šių patarimų išklausę žmonės gali įvertinti ir suprasti, kas yra geras skonis.

Dėkoju už pokalbį.