Pierre Gagnaire – virtuvės džiazo virtuozas

Pierre Gagnaire žinomas visame pasaulyje. Visų pirma šį žmogų garsina jo vardu pavadintas restoranas Paryžiuje. Tačiau Pierre vertinamas ne vien už tai, kad yra patyręs virtuvės meistras. Daugelis jį apibūdina kaip menininką, lėkštėse patiekiantį ne tik nuostabaus skonio valgius, bet ir mažyčius meno kūrinius.

Jis garsėja savo neigiamu požiūriu į nusistovėjusias normas. Gagnaire vardas taip pat siejamas su „fusion“ virtuvės ištakomis. Šis kulinaras, atsiplėšęs nuo klasikinės prancūzų virtuvės papročių, eksperimentuoja su neįprastais kvapų, skonių, tekstūrų ir sudedamųjų dalių deriniais.

Jo restoranas laikomas vienu geriausiu Prancūzijoje, čia Pierre plėtoja moderniąją prancūzų virtuvę. Jam taip pat priklauso restoranas „Sketch“ Londone. 2005-iaisiais šie abu restoranai puikavosi geriausių pasaulio restoranų dvidešimtuke, o 2006-iaisiais restoranas „Pierre Gagnaire“ iškovojo kol kas aukščiausią garbingą trečiąją vietą.

Kulinarijos avantiūra
Jei norite patirti prabangios kulinarijos avantiūrą, o pinigai jums – ne kliūtis, galite drąsiai peržengti restorano, įsikūrusio Paryžiuje, Balzako gatvėje, slenkstį. Virtuvės meistro Pierre Gagnaire darbas intelektualus ir poetiškas – valgydami vieną patiekalą, galėsite atrasti daugiau nei tris ar keturis netikėtų skonių derinius. Renkantis patiekalus reikės labai susikaupti – valgiaraštyje rasite ir tokių sudėtingų pavadinimų: žinduklis ėriukas iš Avinjono: veršio užkrūčio liauka, nugarinė ir šoninė; žalioji papaja ir ropė, sumaišyta su Tarbo pupelėmis. Paragavę septynių desertų pajusite neįtikėtiną malonumą (tai nėra taip neįveikiama, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio).

„Noriu, kad mano restoranas būtų atviras, dinamiškas, gyvenantis dabartimi, nenustygstantis vietoje, ieškantis ateities, bet gerbiantis praeitį ir niekad neužmirštantis savo siekių: suteikti malonumą pasitelkiant dosnią, gausią ir gyvybingą virtuvę, kurioje rizikuojama ir, kaip sako mano kritikai, retsykiais patiriama nesėkmių. Tikiuosi, jog šie žmonės atleis mano perdėtą entuziazmą“, – teigia Pierre Gagnaire.

Kopimas sensacijos link
Pierre Gagnaire gimė balandžio 9 d. Apinaco miestelyje, Luaros teritorijoje, restorano savininkų šeimoje. Iš pradžių susipažino su tradicine prancūzų virtuve Liono mieste. Pradėjo karjerą, atliko praktiką pas Paul’ą Bocuse (vieną garsiausių XX a. virėjų). Vėliau asistavo gerai žinomam virtuvės meistrui Alainui Senderensui įžymiajame restorane „Lucas Carton“, paryžiečiams atvėrusiame duris dar XVIII amžiuje.

1976 m. Pierre „paragavo“ šeimos verslo – perėmė restorano „Clos“, įsikūrusio kalnuotame Rhône-Alpes regione, vadeles į savo rankas. Čia jis sulaukė pirmosios restoranų gido „Michelin“ žvaigždės – įvertinimo, apie kurį svajoja kiekvienas virtuvės meistras.

1981 m. ilgai lauktas įvykis – Pierre Gagnaire atidaro savo pirmąjį restoraną jaukiame, kalnuose įsikūrusiame Saint-Etienne miestelyje. Prabėga ištisas dešimtmetis, kol 1992 m. Pierre gauna antrąją „Michelin“ žvaigždę, o 1993-iaisiais – ir paskutinę trečiąją.

Tiesa, toliau užgriūva nesėkmių periodas. 1996-ieji Gagnaire – tamsus laikotarpis – restoranas bankrutuoja. Išaušo laikas viską permąstyti ir judėti toliau. Ir štai – iš pelenų pakyla tarsi feniksas: draugams padedant Pierre Gagnaire atidaro savo naująjį vardinį restoraną Paryžiuje. 1998 m. vėl įvertinamas trijomis „Michelin“ žvaigždutėmis. Lydimas sėkmės Pierre nenurimsta – Londone atidaro restoraną „Sketch“. Duris atveria ir jo vardo restoranas Honkonge.

Virtuvės meistro ir chemijos mokslininko sąjunga
2006 m. Pierre Gagnaire pradeda bendradarbiauti su fizikinės chemijos mokslininku Hervé Thisu. Virtuvės šefo, smalsaujančio apie chemiją, ir chemiko, besidominčio molekuline kulinarija, draugystė iki šiol stebina Pierre Gagnaire restorano svečius. Kiekvieną mėnesį Hervé Thisas atsiunčia Pierre po naują „atradimą“, kurį Gagnaire pritaiko naujiems patiekalams. Kartu jie išleido knygą „Virtuvė – tai meilė, menas ir technika“ (pranc. La cuisine c’est de l’amour, de l’art, de la technique) – perliuką išrankiems gurmanams. Knygoje aprašomi bandymai, pateikta istorijų, nuomonių, patarimų. Šia knyga Hervé Thisas ir Pierre Gagnaire skelbia, kad virtuvė – tai nuostabus kulinarijos ir chemijos mokslų žaidimas.

Ištrauka iš Hervé Thiso laiško Pierre:

„Mielasis Pierre,

Suprantu, jog naujų skonių ieškojimas labai svarbus kulinarijoje. Kaip tik prisiminiau, kad prieš keletą metų aš suradau būdą, kaip sujungti kelis skirtingus, jau žinomus skonius! Viskas labai paprasta. Tiesiog reikia neužmiršti fakto, kad maistui skonį suteikia tam tikros molekulės. Pats skonis, kaip tu žinai, susideda iš įvairių dalių: produktų skonio, kvapo, trimačio efekto (tarkime, vėsa, karštis ir t. t.)

Taigi visos molekulės, suteikiančios skonį, yra tirpios – nesvarbu, ar tai morkos, ar kmynai. Mano laboratorijoje yra tokie prietaisai – „dekantavimo ampulės“. Jas naudojame atskirti tirpioms molekulėms nuo netirpių ar bent jau ne tokių tirpių. Viskas, ko reikia, tai į ampules įdėti tirpiklio. Kaip tai pritaikyti virtuvėje? Štai geras pavyzdys: įpilk į butelį (tai bus tavo virtuvinis dekantavimo ampulių pakaitalas) šiek tiek vandens ir aliejaus. Kiek palaukęs įmesk vieną kitą cinamonų lazdelę. Jei dabar viską gerai suplaksi, dalis cinamonų molekulių, labiau tirpstančių vandeny nei aliejuje, susimaišys su vandeniu. Kita dalis, labiau tirpstanti aliejuje, jame ir pasiliks.

Jei dabar atskirsi aliejų nuo vandens, gausi du šiek tiek skirtingus cinamonų skonius. Bet juk tą patį gali padaryti su tūkstančiais kitų sudedamųjų dalių! Cinamonai buvo tik pavyzdys. Beveik visiems patiekalams ruošti naudojamas aliejus ir vanduo, todėl nuo šiol galėsi kurti naujus skonius, sudarytus iš dviejų skirtingų – pavyzdžiui, cinamoninis aliejus ir citrininis vanduo. Na, pavyzdys, šiek tiek banalus…Ką nuveiksi su šiais milijardais naujų skonių?

Hervé Thisas“

Pierre atsakas buvo naujasis patiekalas – garsieji dviejų skonių langustai, pavadinti mokslininko vardu.

Pierre Gagnaire mintys apie virtuvę:

„Žmogus negali gyventi be poezijos, švelnumo ir idealiai nuveiktų darbų.“

Harmonija lėkštėje

„Tapyba mane įkvepia. Tapytojas geba išreikšti tai, kas labai savita, neapsakoma. Jis suteikia galimybę tai išvysti ir tuo pasidalinti. Ir aš džiaugiuosi turėdamas tokią galimybę. Todėl privalau lėkštėse pateikti tapybą, privalau pateikti poeziją. Nes tik taip pasiekiama harmonija ir taika.“

Ritmas

„Džiazo atsiradimas buvo tikras šokas. Ši muzika kaip virtuvė – įvairių formų, įvairių ritmų. Kaip gyvenimas gyvenime. Ši muzika tai valgis – su savo aidais, trūkčiojimais, proveržiais, šiluma ir šalčiu, burbuliuojančiu sultiniu… Mano virtuvėje ritmas kuriasi savaime. Štai kas yra džiazas.“

Nuorodos

Hervé Thiso kulinarinės mintys

Video interviu su Pierre Gagnaire

Restoranas “Pierre Gagnaire“

 

Baskų virtuvės meistro šedevrai

Neseniai paskelbtame „S. Pellegrino“ geriausių restoranų penkiasdešimtuke ispanų restoranas „Mugaritz“ antrus metus iš eilės išlaikė lig šiol aukščiausią iškovotą ketvirtąją poziciją. „Mugaritz“ restoranas taip pat yra iškovojęs dvi įtakingojo restoranų gido „Michelin“ žvaigždutes. Mokslinių pasiekimų ir gastronominių naujovių lėkštėse ieškantys gurmanai stebisi, jog konservatyvesnis už kitus restoranus „Mugaritz“ gastronomijos pasaulyje yra iškovojęs tokias aukštas pozicijas. Tačiau ar tikrai vyriausias „Mugaritz“ virtuvės virėjas Andoni Luis Aduriz nesidomi moksliniais atradimais ir naujausiomis technologijomis?

Jauno ir žymaus ispanų virėjo, baskų virtuvės atstovo Andoni Luis Aduriz patiekalai yra mažiau spalvingi nei daugelio šiuolaikinių Ispanijos virėjų, ir, neva, jam mažiau įtakos daro naujosios technologijos bei molekulinė virtuvė. Taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų Aduriz yra be galo kruopštus žmogus, nevengiantis mokslu paaiškinamų maisto gaminimo būdų – kad išmoktų idealiai išvirti kiaušinį, jis praleido dvejus metus studijuodamas chemines reakcijas. „Visuomet skatinu savo komandą tyrinėti kiekvieno naudojamo maisto produkto kilmę – visa, ką liečiame ir kepame“, – ne kartą žiniasklaidos atstovams yra teigęs Aduriz.

Andoni Luis Aduriz kulinarinės kūrybos esmė – iš visų patiekalo sudedamųjų dalių išgauti geriausią skonį ir aromatą. Lėkštėse sukuriami originalūs, gamta alsuojantys kūriniai – žieminės portulakos žiedai, keptos gilių odos ar burnočio grūdai, šiltos salotų širdys, mirkytos vanilės sūryme, avies pieno varškė, pagardinta šieno ir paskrudinto paparčio kvapais, vynmedžio šakų žarijose kepta jautiena… Patiekalai itin subtilūs, žemiški, nutolę nuo tradicinio nuobodoko restoraninio maisto ir, nors nekrečiantys pokštų ragautojams taip, kaip „El Bulli“ restorane, kuomet valgydamas apelsinų drebučius susivoki, jog burnoje jauti burokėlių skonį, „Mugaritz“ patiekalai yra savaip stebinantys. Netikėti, o dažnai ir negirdėti natūralių ingredientų, kurių niekad nesugalvotum imti ir paragauti, deriniai priverčia stebėtis Andoni Luis Aduriz virtuoziškumu.

Šis restoranas įsikūręs San Sebastiano (Donostia) kalvose, tradiciniame baskų ūkininko gyvenamajame name, iš visų pusių jį supa nuostabus kaimo vietovės peizažas. Beje, visos patiekaluose esančios prieskoninės žolelės bei daržovės atkeliauja iš nuosavo Andoni Luis Aduriz daržo, esančio šalia restorano.

Adresas: Aldura Aldea, 20. Caserío Otzazulueta. (Rentería) 13 km nuo Donostia-San Sebastián.

Būtina paragauti: skrudinto žąsų kepenėlių pašteto foie-gras eskalopo su šviežia sojų pupelių grietine, pagardinta rozmarinu; šalto džiovintų vaisių suflė su šertvainių ir saldymedžių smiltelėmis.

Darbo laikas: nuo Naujųjų metų iki Velykų restoranas veikia tik pietų metu, nuo antradienio iki ketvirtadienio. Kitų metų laiku nedirba sekmadienių vakarais, o nuo balandžio 5 iki 13 d. ir nuo gruodžio 19 iki sausio 14 d. pirmadieniais ir antradieniais duris lankytojams atidaro antroje dienos pusėje.

Valgyk, kiek nori, mokėk, kiek manai esą verta

Apsilankę Pertho mieste (Australija) įsikūrusiame „Annalakshmi“ restorane galite valgyti kiek telpa ir išeiti… nesusimokėję.

Restorano taisyklės tokios: jeigu maistas svečiams neįtiko, jie gali nepalikti nė cento, o jei patiekalai pradžiugino – jų valia sumokėti tiek, kiek atrodo verta. Restorano „Annalakshmi“ virtuvėje dirba savanoriai, kurių uždarbis – klientų palikti arbatpinigiai. Šis restoranas laikosi indiškų tradicijų. Paprastai Indijoje tokiose užeigose dirba vienos šeimos nariai, o jiems padėti susirenka giminaičiai, draugai ir pažįstami. Pavadinimas „Annalakshmi“ – tai indų maisto deivė. Šis restoranas – ne tik vieta pavalgyti, bet ir išmokti gaminti. Norintiems padirbėti restorano virtuvėje mokytojas virėjas veda 2 valandų trukmės pamokėlę – parodo, kaip ruošiami įvairūs patiekalai, o pradėjus gaminti patiems prižiūri ir duoda naudingų patarimų.

Nuorodos

Restoranas “Annalakshmi“

„The Fat Duck“: kulinarijos pasaulis kaip nuostabus nuotykis

Tik kiek daugiau nei prieš dešimtį metų Anglijoje, netoli Londono esančiame Berkšyro miestelyje atsidaręs restoranas turi kuo pasigirti. Restorano galva – Hestonas Blumenthalis – tituluojamas kulinarijos alchemiku. Ir ne veltui – jo originalus mokslinis požiūris į virtuvę, besiremiantis molekuliniais patiekalų mišiniais, girdėtas kiekvienam gurmanui, siekiančiam kuo giliau suprasti skonio pojūtį.

Subūręs novatorišką mokslininkų, vyriausiųjų virtuvės virėjų net psichologų komandą, Blumenthalis išgarsino savo darbus bei restoraną visame pasaulyje. 2004 m. „The Fat Duck“ gavo trečiąją „Michelin“ gido žvaigždę, o pačiam Hestonui šiemet Readingo universitetas suteikė mokslų daktaro laipsnį.

Pradžia
Istorija prasidėjo 1966 m. gegužės 27-ąją, kai vakariniame Londone gimė būsimo restorano „The Fat Duck“ įkūrėjas.

Vaikystė prabėgo ne prie puodų – susidūrimas su kulinariniais stebuklais įvyko Blumenthalių šeimynai pirmąsyk išvykus atostogų į Prancūziją. Čia jaunasis Hestonas suprato, jog nėra kito malonesnio darbo už (malonų) triūsą virtuvėje. Todėl tik baigęs mokslus pradėjo ieškotis panašaus užsiėmimo. Tačiau rasti tokį darbą sekėsi ne lengvai, taigi virtuvė tapo laisvalaikio praleidimo būdu, o ne pragyvenimo šaltiniu. Tam, kad rastų kuo daugiau literatūros apie kulinariją, Hestonas savarankiškai išmoko prancūzų kalbą. Labiausiai domėjosi klasikine prancūzų virtuve, šis domėjimasis bei jo šaknys restorane „The Fat Duck“ jaučiamos iki šiol.

1985 m. H. Blumenthalis sukūrė šeimą, kurios visos santaupos būdavo išleidžiamos atostogoms Prancūzijoje, lankantis geriausiuose restoranuose ir taip tobulinant savo kulinarines žinias.

Lūžis
1986 m. į Hestono rankas pateko knyga, pakeitusi jo gyvenimą. Tai Haroldo McGee „Maistas ir jo ruošimas, virtuvės ir mokslo sintezė“ („On Food and Cooking, The Science and Lore of the Kitchen“). Nuo šiol požiūris į maisto ruošą tapo ir mokslinis. Be to, svarbiausia, laiko leidimas virtuvėje Blumenthaliui iš pomėgio virto į ryžtą tobulėti siekiant vienintelio tikslo – įkurti savo restoraną.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išaušo laikas imtis realių veiksmų. Tačiau iškilo problema – tuo metu Anglijoje prancūziškam restoranui nebuvo palankių sąlygų. Todėl nuspręsta persikelti į Pietų Afriką (tai buvo nesunku padaryti, nes Blumenthalių šeima Zimbabvėje turėjo giminių) ir ten įkurti viešbutį bei restoraną su vynuogynu. Pasiūlymas gundantis, nes už tą pačią pinigų sumą Anglijoje tuomet būtų buvę įmanoma atidaryti tik kelių kvadratų užkandinę… Tačiau paskutinę sekundę Hestono žmona ištarė lemtingąjį „Ne“.

Blumenthalių šeima kartu su dviem mažyliais liko gimtinėje. Planai įkurti restoraną niekur nedingo – tik persikėlė penkeriais metais į priekį.

Svajonė pildėsi… pamažu
1995 m. Blumenthalių šeima įsigijo 450 metų senumo aludę Bray miestelyje. Čia jie įrengė tradicinę prancūzišką užkandinę. Pavadinimas parinktas nesąmoningai – galbūt dėl to, jog kavinė šalia upės. Pats Hestonas juokauja, jog dar iki šiol nerado tinkamo anekdoto, kuris pavadinimui suteiktų prasmę.

Pirmosios darbo savaitės buvo „linksmos“… Pasirodo, jog senosios aludės lankytojai – ant kojų sunkiai pastovintys klientai, kurių jau nebepriimdavo kitur… Skubiai teko užsidaryti ir keisti aplinką į prašmatnesnę. Praėjus savaitei po naujo atidarymo Hestonas išgirdo „šaunią“ vietinės senolės repliką: „Per trejus metus pasikeitė penki savininkai. Išvijom juos, išvysim ir tave!“ Po kelių dienų miesto merija atsiuntė laišką su didžiausias linkėjimais ir pranešimu, jog naujojo restorano pavadinimas kertasi su bendru miesto vaizdu. Štai tau ir svetingas sutikimas…

Mokslinė virtuvė
Restoranui pradėjus sėkmingai veikti, Hestonas ėmė ieškoti bendraminčių, galinčių padėti jam atsakyti į klausimus, kurie įkyriai nedavė ramybės. Juo turėjo tapti Nicholas Kurti, dar 1969 m. sukūręs posakį „molekulinė kulinarija“. Tačiau Blumenthalis pavėlavo – paskutiniajam dešimtmečiui įpusėjus jo jau nebuvo tarp gyvųjų. Nicholo žmona, palankiai vertindama Hestono kulinarines pastangas, įteikė jam keturiasdešimties mokslininkų sąrašą, po vyro mirties tęsiančių molekulinės gastronomijos studijas.

Vienas iš šių mokslininkų, daktaras Peteris Barhamas, entuziastingai sureagavo į Hestono apmąstymus, jog galbūt druska visai nereikalinga daržovių spalvingumui išlaikyti, kai jos verdamos vandenyje. „Eureka! Pagaliau supratingas virtuvės šefas!“ – pamanė jis.
Hestonas ir Peteris bendradarbiauja iki šių dienų. O kulinaro bei mokslininko darbų sintezė netrukus buvo pastebėta ir įvertinta – 1997 m. įteikta pirmoji, o dar po trejų metų – ir antroji „Michelin“ žvaigždutė.

Tačiau kaip atrodo toji mokslinė kulinarija? Visų pirma ji nesiremia šablonais, tačiau per daug nesistengiama nutolti nuo prancūziškų tradicijų. Patiekalų pavadinimai įmantrūs: sraigių košė, sardinės su skrudintos duonos šerbetu, virtos lašišos su saldymedžiais. Iš pirmo žvilgsnio skamba nederančiai. Tačiau moksliniu požiūriu, tarkim, saldymedžių ir šparaginių pupelių aromatas chemiškai panašaus skonio, todėl teoriškai šios dvi sudedamosios dalys dera.

H. Blumenthalis neapsiribojo tik mokslininkų patarimais ir ėmėsi gilintis į kulinarijos psichologiją – patiekalų suvokimą. Restorano degustacijos valgiaraštyje yra patiekalas, kurio pavadinimas – apelsinų ir burokėlių drebučiai. Patiekalas susideda iš dviejų želės gabalėlių – oranžinio bei tamsiai raudono. Spalvos klaidinančios – raudonasis gabalėlis pasirodo esąs rūgštus kaip apelsinas, o oranžinis – burokėlių skonio (patiekalo „paslaptis“ – raudonasis apelsinas ir apelsininis burokėlis). Triuko esmė – daugelis vengs pradėti nuo burokėlių skonio želės, manydami, jos ji – raudonos spalvos…

Mokslo, psichologijos ir kulinarijos bendradarbiavimas davė pastebimų rezultatų – restoranas „The Fat Duck“ 2004 m. iškovojo trečiąją „Michelin“ žvaigždutę, o 2005-aisiais „The Restaurant Magazine“ (būsimieji „S.Pellegrino“ World’s 50 Best Restaurants sumanytojai) jį paskelbė geriausiu pasaulio restoranu. Hestonas Blumenthalis jau išleido savo knygą apie kulinariją „Tobulumo ieškant“ („In Search of Perfection“), taip pat veda įvairias laidas apie maisto ruošą ir dažnai skelbia straipsnius periodiniuose leidiniuose.

Hestono Blumenthalio pastebėjimai apie maistą
„Neskanaus maisto nėra, nes, jei toks ir būtų, niekas jo nevalgytų. Kyla klausimas – kodėl žmonių mėgstamas ar nemėgstamas maistas taip skiriasi?

Kiekvieno žmogaus skonis pradeda formuotis šeštą mėnesį prieš gimstant. Taigi iš dalies dėl to turime būti dėkingi savo motinoms ir tuo metu jų pasirinktai dietai. Tačiau mums valgant veikia ne tik skonis, bet ir jausmai. Iš esmės čia veikia ir fiziologiniai, ir psichologiniai veiksniai. Štai, pavyzdžiui, jei mes gersime gerą vyną iš plastikinio puodelio, jo forma paveiks mūsų vyno skonio suvokimą (psichologija), o pati medžiaga paveiks mūsų pojūčius glaudžiant puodelį prie lūpų bei laikant jį rankose (fiziologija). Neverta nė sakyti, jog visa tai mažins mėgavimosi vynu jausmą.

Skonio pojūčiai gali būti padalyti į penkias kategorijas – visos jos slepiasi burnoje: sūrumas, saldumas, rūgštumas, aitrumas ir umami pojūtis. Umami atrastas Japonijoje 1908 m. Išvertus iš japonų kalbos, tai būtų „mėsos skonio, stiprus ir aštrus“ (pojūtis atrastas valgant tam tikrą jūrų dumblių sriubą – kai jos skonio nebuvo įmanoma apibūdinti sūrumo, saldumo, rūgštumo ar aitrumo apibrėžimais). Taip pat yra teorija, jog riebumas irgi pojūtis, tačiau tai kol kas dar neįrodyta.

Liežuvyje visi mes turime apie 10 tūkst. regeneruojančių skonio pumpurėlių, todėl valgydami tą patį maistą kaskart galime jausti šiek tiek kitokį skonį. Vyriausieji virtuvės virėjai gali nesivarginti ir nekeisti patiekalų sudėties daugybę metų ir susilaukti pagyrimų, kad patiekalas laikui bėgant tampa vis skanesnis. Nors tam turi įtakos ir išvaizda – jei vyrauja neįprastos maistui spalvos, valgytojas turi apsiprasti su jomis.
Taigi skonį veikti gali ir rega. Prieš keletą metų Prancūzijoje, someljė mokykloje, buvo atliktas vyno degustavimo testas. Degustuoti buvo pateiktos dvi vyno rūšys – baltasis ir raudonasis. Raudonasis vynas nuo baltojo skyrėsi tik tuo, kad į jį buvo įmaišyta spalvą keičiančių medžiagų. Iš esmės abu kartus buvo pateiktas tas pat baltasis vynas. Įdomi akimirka – degustatorių skonį paveikė akys – visi iki vieno padarė išvadą, jog ragauja raudoną vyną.

Panašiai kaip ir maisto, kvapo taip pat beveik nėra neskanaus. Moksliškai įrodyta, jog tik dvi kvapų rūšys yra iš esmės šlykščios. Taigi daugeliu atvejų mums šlykštus kvapas toleruojamas pakeitus jo kontekstą. Tarkim, senų kojinių kvapas net labai malonus, kai mes uostome parmezaną!
Apibendrinus galima teigti, jog kiekvieno žmogaus pojūčiai skirtingi. Mes ne tik individualiai matome, girdime ir jaučiame – visus mūsų pojūčius lemia ir asmeninė patirtis, emocijos bei unikali atmintis. Ir kol tai tęsis, kulinarijos pasaulis plėsis, tobulės ir kiekvienam bus nuostabus nuotykis.“

Restoranas „The Fat Duck“ „S. Pellegrino“ geriausių restoranų penkiasdešimtuke:

2004 m. – 2 vieta, debiutas, geriausias retoranas Europoje
2005 m. – 1 vieta
2006 m. – 2 vieta
2007 m. – 2 vieta, virėjų pasirinkimas (Chef’s Choice)
2008 m. – 2 vieta

 Nuorodos

Restoranas “The Fat Duck“

Nelaimė Blumenthalio virtuvėje (restoranas jau veikia)

Molekulinė virtuvė – lengvai ir greitai

Molekulinė virtuvė – lėtai ir sunkiai

Stalo gido publikacijos apie geriausius iš geriausių
Jau greitai