Lėtas maistas, ramus gyvenimas, snūduriuojantys miesteliai… Šiuolaikiniam karjeristui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lėčiau, jei viską galima daryti greitai? Skubiai pavalgyti, kosminiu greičiu lėkti į darbą ir miegoti keturias valandas per parą. O dar geriau tiesiog nusnūsti darbo kabinete. Progresas! Tačiau ar tikrai žmonės sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvę, harmoniją ir absoliutų pasitenkinimą per pasaulį bėgant skubiais šuoliais? Jau antrą dešimtmetį egzistuojančio Lėtojo maisto (angl. Slow Food) judėjimo nariai skelbia, jog taip gyventi ne tik nesveika, bet ir pragaištinga. O savo mąstymą judėjimas grindžia šiuolaikiniais būdais.
Kas tai?
Lėtojo maisto judėjimas susikūrė tam, kad kovotų su greitojo maisto kultūra, sparčiai plintančia visame pasaulyje. Judėjimo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Visa šio judėjimo filosofija yra priešprieša greitojo maisto ir skubaus gyvenimo kultūrai.
Judėjimo nariai reikalauja išsaugoti visų šalių nacionalines virtuves ir suteikti joms ypatingų sąlygų. Judėjimas jau jungia virš 100 šalių ir turi daugiau kaip 83 000 narių. Šį reiškinį sukūrė italas Carlo Petrinis. Kiek pašiepdami šių laikų politinį pasaulį, judėjimo nariai save vadina „ekologinės gastronomijos frakcija“.
Judėjimo simbolis – maža sraigytė – taip pat neatsitiktinis. Sraigės juda bei maitinasi lėtai ir ramiai.
Lėtojo maisto samprata
Maistas – svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Tai, ką mes valgome, turi įtakos mums ir mus supančiai aplinkai – kaimo kraštovaizdžiui, tradicijų įvairovei ar Žemės klimatui. Sakoma, jog tikri gastronomai niekuomet nepamiršta stipraus ryšio, esančio tarp patiekalo ir planetos.
Šio ryšio nepamiršta ir Lėtojo maisto judėjimo nariai. Jie siekia apginti mūsų maisto produktų įvairovę, skleisti skonio ugdymo mokymą ir supažindinti vartotojus su gero, kokybiško maisto gamintojais.
Lėtojo maisto judėjimas pripažįsta tik natūralų maistą, užaugintą be cheminių medžiagų ir pesticidų. Jis remia organinį žemės ūkį, kurį vienintelį pripažįsta tinkamą maisto produktams auginti. Judėjimo nariai taip pat nepritaria ir genetiškai modifikuoto maisto minčiai. Mokslininkai jau gali perkelti vienos rūšies geną į kitą rūšį, tačiau negali numatyti rezultatų, pasirodysiančių ateityje. Be to, genetiškai modifikuoti pasėliai atima iš ūkininkų galimybę rinktis, kokias kultūras auginti.
Manifestas
Oficialiai Lėtojo maisto judėjimas prasidėjo tuomet, kai penkiolika atstovų iš skirtingų šalių pasirašė Lėtojo maisto manifestą, parengtą judėjimo nario Folco Portinario. Tai įvyko 1989 m. lapkričio 9 dieną. Manifestas skelbia pagrindinius teiginius, kurių laikosi visi judėjimo nariai.
„Šis šimtmetis, prasidėjęs industrinės civilizacijos iškilimu, iš pradžių išrado įrenginius, sugebančius pakeisti žmones, o tuomet paskelbė juos gyvenimo modeliu.
Visi mes tapome skubėjimo vergais ir pasidavėme greito gyvenimo virusui, griaunančiam mūsų įpročius, įsiskverbiančiam į mūsų privačias valdas ir verčiančiam mus valgyti greitą, nesubalansuotą maistą.
Jei mes ir vėl norime būti verti Homo Sapiens vardo, turime atsikratyti greičio, kol jis nespėjo palaužti mūsų rūšies iki išnykimo ribos.
Mėgavimasis ramiais bei paprastais dalykais yra vienintelis būdas priešintis greito gyvenimo beprotybei.
Tegu lėtas ir ilgai trunkantis mėgavimasis gyvenimu apsaugo mus nuo blogos įtakos, aukštinančios produktyvumą ir pamirštančios malonumą.
Turiningo gyvenimo pradžia – lėtojo maisto stalas. Atraskime iš naujo vietinės virtuvės kvapą ir skonį. Atsikratykime išsigimusių greitojo maisto padarinių.
Greito gyvenimo stilius, paklūstantis tik produktyvumui, pakeitė natūralų mūsų gyvenimo būdą ir elgseną, grasina mūsų aplinkai bei kraštovaizdžiui. Todėl vienintelis tikras ir progresyvus atsakas yra Lėtojo maisto judėjimas.
Kultūra – tai skonio ugdymas, o ne žeminimas. Todėl tarptautinis keitimasis patirtimi, žiniomis, projektais yra geriausias būdas kultūrai tobulėti.
Lėtojo maisto judėjimas garantuoja geresnę ateitį.
Lėtojo maisto judėjimas – tai idėja, kuriai reikia gausaus kvalifikuotų rėmėjų palaikymo, kad šis judėjimas taptų tarptautiniu dariniu. Todėl judėjimo simbolis yra maža sraigytė.“
Lėtojo maisto judėjimas manifeste išvardytų gairių siekia įvairiais būdais. Vyksta parodos, renginiai, seminarai. Nusipelniusiems žmonėms teikiami apdovanojimai, o reti patiekalai patenka į specialų katalogą. Štai pagrindiniai judėjimo projektai, kurie supažindina žmones su lėto gyvenimo kultūra, idėjomis ir padeda kovoti su greičio virusu kasdieniame gyvenime.
„Skonio arka“ – Raudonoji maisto knyga
Nūdien mes esame priklausomi vos nuo keleto pasėlių rūšių – mažiau nei 30 augalų sudaro 95 proc. viso pasaulio maisto raciono. Per pastarąjį šimtmetį išnyko daugiau kaip 250 000 augalų rūšių. Skaičiai glumina – per praėjusį amžių Amerika prarado 93 proc. žemės ūkio produktų įvairovės, Europa – beveik 85 proc.
„Skonio arka“ – tai pamirštų skonių katalogas, jame surašyti ypatingi kulinariniai produktai, kuriems gresia išnykimas. Katalogas pradėtas sudaryti prieš dešimtmetį ir šiuo metu jame yra per 750 įvairių produktų iš viso pasaulio: nuo sicilietiško čiobrelių medaus iki suomiškos duonos.
Kataloge visi patiekalai ir produktai smulkiai aprašomi, receptai kruopščiai patikrinami. Besidomintiems kulinarija ir norintiems atgaivinti retus patiekalus šis katalogas – tikras perliukas. Kiekviena šalis, dalyvaujanti Lėtojo maisto judėjime, turi savo „Skonio arkos“ komisiją, kurią sudaro tyrinėtojai, mokslininkai ir maisto ekspertai. Ši komisija sprendžia, ar produktas yra pakankamai retas ir gali patekti į katalogą. Beje, jei šalis neturi tokios komisijos, jos nacionaliniai patiekalai vis tiek gali pretenduoti į retųjų gretas.
Pristatomosios pamokėlės
Tam, kad patiekalai nepatektų į „Skonio arkos“ katalogą, Lėtojo maisto judėjimas visame pasaulyje organizuoja pristatymus – mažus projektus, padedančius retesniems maisto produktams pasirodyti platesnėse rinkose. Tai gali būti raudonųjų kanadietiškų kviečių rūšis, marokiečių sidabraspalvis aliejus ar Rytų Olandijos omaras. Tai tarsi mažos pamokėlės, supažindinančios vartotojus su kitų šalių maisto paveldu.
Visų pamokėlių tikslai vienodi: paremti ir reklamuoti retus produktus, nustatyti produkcijos standartus ir siekti, kad maisto gamintojai gamintų tik kokybiškas prekes. O visi šie siekiai suteikia vilčių tradiciniams maisto produktams nepranykti ateities rūke.
Lėtieji apdovanojimai
Lėtojo maisto judėjimas rengia apdovanojimus už pastangas išsaugoti gamtos įvairovę. Kandidatus atrenka tarptautinė komisija, kurią sudaro žemės ūkio, maisto bei komunikacijų žinovai ir žurnalistai.
Laimėti galima už bet kokį poelgį, svarbu, kad jis būtų nuoširdus ir gelbstintis. Laimėtojai labai skirtingi. Donaldas Brixby, Amerikos gyvūnų apsaugos tarnybos direktorius, buvo pagerbtas už tai, kad išplėtojo retų gyvūnų veislių spermos banko idėją. Nancy Jones buvo apdovanota už tai, kad Mauritanijoje įsteigė pieninę ir taip užkirto kelią importiniams pieno milteliams. Šioje Afrikos klajoklių valstybėje vietiniai gyventojai iki šiol sėkmingai prekiauja kupranugarių pienu, kurį buvo beužgožią pakaitalai iš kitų žemynų.
„Terra Madre“ – penki tūkstančiai ūkininkų
Renginys „Terra Madre“ pirmąsyk įvyko prieš penkerius metus Turino miestelyje, Italijoje. Šiame Lėtojo maisto judėjimo organizuotame projekte dalyvavo daugiau kaip penki tūkstančiai ūkininkų bei maisto gamintojų iš 120 šalių. Renginio metu vyko didžiuliai seminarai apie maisto gaminimą, išsaugojimą ir pateikimą neteršiant ne tik aplinkos, bet ir žmogaus sveikatos bei orumo.
„Terra Madre“ suteikė galimybę Kalifornijos abrikosų augintojui pasikalbėti su vaismedžių sodininku iš Peru. Čia mintimis galėjo pasidalyti Italijos ir Ispanijos pakrančių žvejai. Čia Kanados ir Etiopijos kviečių augintojai pasikeitė miltų receptais. Čia virė diskusijos ir mezgėsi pažintys – smulkus ūkininkas dėstė savo mintis Brazilijos prezidento atstovui, o pokalbio besiklausantis Velso princas suteikė jiems kreditą.
„Terra Madre“ tapo varomąja jėga daugeliui naujų tarptautinių projektų, siekiančių pagyvinti retų produktų paplitimą.
Lėtojo maisto judėjimas įkvėpė ir lėtų miestelių sumanymą. Tai ramios gyvenvietės, preciziškai besirūpinančios savo gyventojų gyvenimo kokybės kilimu. Šios vietovės laikosi tam tikrų taisyklių – savaitgaliais miesto centre draudžiamas judėjimas, didelis dėmesys skiriamas pagalbinėms infrastruktūroms ir maisto kokybei. Tokių gyvenviečių yra visame pasaulyje, tačiau daugiausia – Italijoje, Lėtojo maisto judėjimo gimtinėje.
Lėtojo maisto judėjimas Lietuvoje
Kevinas McCannas, Lėtojo maisto judėjimo narys, geštalto psichologas bei tarptautinio lygio kulinaras, įvairiose šalyse rengia seminarus apie psichologijos ir kulinarijos pasaulių sintezę. Jis daug dėmesio skiria dalykams, apie kuriuos valgydami žmonės dažnai nesusimąsto: kodėl valgome vienokį ar kitokį maistą, kas mūsų valgymo ypatumus sieja su mūsų vaikyste ir pan. Šį pavasarį (2007 m.) atvykęs į Lietuvą K. McCannas taip pat surengė kelis seminarus ir buvo priblokštas Lietuvos bei Airijos valstybių panašumo.
Panašumai ir patarimai
K. McCanną Lietuvos ir Airijos panašumai net gąsdina. Šypsodamasis jis teigia, kad mūsų ir airių panaši kultūra, maisto istorija, gyventojų skaičius, panašūs net ir patys žmonės. K. McCannas perspėja, kad Lietuvą gali ištikti Airijos lemtis: ekonomika sparčiai auga, vyrai ir moterys darbui skiria vis didesnę dienos dalį, todėl maistas šeimoje tampa nebesvarbus. Vaikai tenkinasi iš anksto paruoštais patiekalais ar pusgaminiais. Tėvai pradeda jaustis kalti, kad negali tiek daug dėmesio skirti šeimai ir vaikams. O iš kaltės jausmo gimsta tendencija duoti kuo daugiau. Ir taip tėvai pradeda tenkinti visus vaikų norus. Anksčiau neturėję pinigų, tėvai bėga į parduotuves ir palieka jas pilnais maisto vežimais. K. McCannas pastebi, kad nesunku įsivaizduoti, jog toks vežimas pilnas ne tik maisto produktų, bet ir kaltės jausmo.
Maistas išsivysčiusiose šalyse tampa meilės pakaitalu. Daugelis tėvų save guodžia mintimi: „Aš negaliu būti visą dieną su savo vaikais, tačiau aš juos gerai maitinu“. O vaikai stambėja ir nutukimo problema darosi vis didesnė. Kita problema – nesuvartojamas maistas. „Airijoje per metus išmetama 36 500 tonų maisto. Jungtinės Amerikos Valstijos išmeta 14 proc. įsigyto maisto, tai sudaro 43 milijardus dolerių per metus“, – konstatuoja kulinaras.
K. McCannas spėja, kad ir Lietuvoje laikas, skiriamas maistui ruošti ir valgyti, trumpės. Todėl šeimos vis mažiau bendraus tarpusavyje. Juk dažnai vakarienė prie stalo būna vienintelė akimirka, kuomet visi šeimos nariai pasipasakoja dienos naujienas, sprendžia kilusias problemas ar tiesiog linksmai kalbasi. Šitaip vaikai išmoksta bendravimo, o tėvai neatitolsta nuo savo atžalų. Tačiau užsienio šalių statistika liūdna: Jungtinėse Amerikos Valstijose šeštajame dešimtmetyje maisto ruoša truko dvi valandas, dabar – penkiolika minučių…
Kai dieta tampa badavimu
K. McCannas pabrėžia, kad svarbu ne tai, ką mes valgome, o kaip mes išmokstame valgyti. „Užuot į maisto gaminimą bei valgymą žiūrėjus vien tik mitybos aspektu, vertėtų į jį pažvelgti ir bendravimo aspektu“, – pataria kulinaras. Kartais mes ne tik netinkamai valgome, bet ir neteisingai suprantame, kad norime valgyti, o žodžius „alkis“, „apetitas“, „dieta“ vartojame nežinodami tikrosios jų reikšmės.
Tarkim, graikų kilmės žodžio „dieta“ reikšmė – pasirinkti gyvenimo būdą ar kelią. Dabar šis žodis interpretuojamas visai kitaip ir dažniausiai vartojamas su badavimo reikšmės atspalviu. Daugelis moterų susidraugauja su kitomis moterimis kalbėdamosi, kokios dietos jos laikosi. Senovės graikai būtų nustebinti tokio šiuolaikinių moterų filosofinio išprusimo. Tačiau vargu ar jie būtų susižavėję, supratę, kad dabar dieta yra tik noras numesti svorį.
Kitas neteisingai suprantamas žodis – apetitas. Žmonės nelinkę tyrinėti ar įsisąmoninti savo apetito, dažniausiai tiesiog valgo vis tą patį ir tą patį. Tarkim, jei vaikystėje mums liepdavo suvalgyti didelį kiekį bulvių, tai užaugę mes paprastai net nesusimąstydami valgome tokią pat porciją, nors ji mums jau yra per didelė ar išvis nereikalinga. Mes nekreipiame dėmesio į kūno pakitimus. „Galbūt mes šiandien neturime tokio didelio apetito kaip vakar arba jis nukreiptas ne į valgį“, – pastebi K. McCannas. Bet juk dažniausiai rutina pastūmėja kasdien negalvojant paskubomis suvalgyti tą pačią bulvių bei mėsos porciją ir toliau bėgti savo reikalais.
Panašios problemos ir su alkiu. Mes automatiškai darome prielaidą, kad norime valgyti, jei pajuntame alkį. „Tačiau visada turėtume pasitikrinti, ką iš tikrųjų turime omeny, kalbėdami apie tai“, – pabrėžia K. McCannas. Nuo mažens mes išmokyti gauti valgyti, vos tik prabylame apie alkį. Dar blogiau – vaikams tėvai dažniausiai duoda maisto, kuriame daug angliavandenių ir kuris greitai numalšina alkio jausmą: bulvių, picą, makaronų… Ir niekad nepaklausia, ko iš tikrųjų vaikai norėjo, sakydami, kad yra alkani. Todėl būdami suaugę, pajutę alkį, automatiškai pradedame galvoti apie maistą, nors galbūt trokštame visai ko kito. „Gal mes alkstame meilės? Naujų santykių? Tiesiog prisilietimo?“ – šelmiškai klausia K. McCannas.
Lietuvoje Lėtojo maisto judėjimas dar nėra paplitęs. Ekonomiškai kylančios šalies gyventojai kol kas rūpinasi greitu šuoliavimu gyvenimo taku ir noru kuo daugiau užsidirbti. Tačiau K. McCannas viliasi, kad išauš diena, kai Lietuva taps visaverte projekto dalyve. Norintiems tapti šio judėjimo nariais ir skleisti lėto bei ramaus gyvenimo idėją, tereikia užpildyti anketą (www.slowfood.com).
Stalo gidas 