Category Archives: Laisvalaikis

Ekologiškas golfas – smūgis paviršutiniškam gamtos mylėtojui

Tadas JarošiusEkologija – svarbi tema, todėl, sparčiai didėjant ja susirūpinusių piliečių būriui, lengva pasiklysti nuomonių gausybėje. Golfo tradicijoms ir kultūrai atkeliavus į Lietuvą, pasklido kalbos apie šio sporto žalą gamtai. Ar šios nuomonės – mados vaikymasis (prisiminkime Kioto protokolą), ar tikrų faktų ieškojimas? Kodėl visiems taip užstringa ekologija kalbant apie golfo aikštynus? Apie tai šnekamės su vieno iš golfo klubo generaliniu direktoriumi Tadu Jarošiumi, kuriam dažnai tenka dalyvauti tarptautinėse golfo konferencijose, parodose ir seminaruose, kuriuose daug dėmesio skiriama gamtos išsaugojimui.

Gamtos mylėtojai teigia, kad golfo aikštynai prižiūrimi neekologiškai. Pradėkime nuo to, kas yra svarbiausia prižiūrint golfo aikštynus.

„Svarbiausia golfo laukuose yra žolė. Tai gyvas organizmas, todėl visa golfo laukų priežiūros esmė yra rūpinimasis žole. Paprastai kalbant, kaip ir žmonėms, žolei reikia pavalgyti, atsigerti, kvėpuoti ir kartais pailsėti. Ypač svarbu prižiūrėti ne žolės išorę, o jos šaknis – tai, ko nematome. Žolės paviršius tarsi žmogaus oda – kvėpuoja, apsaugo mus nuo smulkių įbrėžimų, tačiau visa esmė po žeme – kūno „viduje“. Sveika žolė yra ta, kuri turi gražias, ilgas šaknis. Kad organizmas būtų sveikas, jo negalima prižiūrėti per daug. Žmonės juk irgi sportuoja, alina save, kad kūnas atsigautų, užsigrūdintų ir taptų stipresnis. Žolei tai irgi tinka – ji visą laiką turi būti truputį alkana. Nesveika persivalgyti nei mums, nei žolei.

Toks požiūris į žolės priežiūrą prieštarauja dažno Lietuvos gamtosaugininko aiškinimams, esą golfo laukai – didžiuliai kiekiai chemikalų, teršiančių gamtą. Jeigu taip prižiūrėtume golfo laukus, toks požiūris būtų trumparegiškas ir žolė greitai nunyktų. Ji pasidarytų vešli, stora, tačiau ją kaipmat užpultų ligos, tad praktiškai žolę reikėtų sėti iš naujo. Ekologams, nepagrįstai engiantiems golfo laukus, trūksta žinių apie tai, kaip jie iš tiesų prižiūrimi. Kai kurie gamtos mylėtojai net neįtaria, kad golfo laukų žolytei prižiūrėti naudojama 15 kartų mažiau trąšų nei rugiais ar rapsais užsėtuose laukuose, kur leidžiamas trąšų kiekis yra apie 300–400 kg vienam hektarui.“

Tad iš kur atsirado mitas, kad golfo laukuose sunaudojama gerokai daugiau chemikalų nei „tradiciniuose“ žemės ūkio laukuose?

Golfukas„Sunku pasakyti. Matyt, tai atkeliavę iš JAV, kuriose anksčiau naudota gana daug chemikalų, nes nenatūraliai ryški žalia žolė buvo laikoma labai gražia. Tačiau dabar ir už Atlanto papūtė visai kiti vėjai. Ekologija sietina su ekonomika – svarbu lauką prižiūrėti kuo pigiau, o visi chemikalai labai brangūs.

Taip pat kuriamos ir jau naudojamos naujosios technologijos – į pagalba gamtai pasitelkiama pati gamta. Tarkim, norint užtikrinti, kad žolės šaknys gaus tam tikrų mitybinių medžiagų, į dirvą įterpiamos gerosios bakterijos, kurios, kalbant paprastai, naudoja vienas medžiagas ir išskiria kitas, itin naudingas žolei.

Golfo laukuose naudojamos skystos trąšos būna pagamintos iš dumblių ar gerųjų bakterijų. Taip pat ir su mumis – norėdami būti sveikesni, valgome jogurtą, kuriame irgi naudojamos gerosios bakterijos. Tokios trąšos golfo aikštynuose paprastai purškiamos vienąsyk, tuomet bakterijos, patekusios į žemę, „susidraugauja“ su žolės šaknimis ir vienos kitoms padeda išgyventi. Bet iš dumblių ar gerųjų bakterijų pagamintos trąšos neturi nieko bendro su chemija. Chemikalai naudojami tik tada, kai atsiranda didelių problemų. Tarkim, fungicidai, sėkmingai naudojami ir žemės ūkyje, į pagalbą pasitelkiami tik atsiradus sunkių žolės ligų. Tačiau tik tuomet, kai ligos puola ridenimo aikšteles (angl. greens). Jose pasėta ypatinga, labai lepi žolytė, be to, ji ir pjaunama labai žemai. Toje vietoje apsauginis sluoksnis – žolės oda – labai plona, todėl ji neatspari grybelinėms ligoms. Tačiau tai vieninteliai chemikalai, naudojami golfo laukuose. O juk ridenimo aikštelės paprastai sudaro tik apie 5 proc. viso golfo aikštynų ploto.

Kiti golfo laukų priežiūros darbai – žolės pjovimas ir jos kompostavimas. Žolė nupjaunama, bet nesurenkama, todėl pati tampa trąša. Dalis nupjautos žolės kompostuojama ir per dvejus ar trejus metus tampa puikiausia dirva, kurią galima apželdinti ar joje sodinti gėles.“

Sklando gandų, kad golfo laukuose sėjama genetiškai modifikuota žolė, o tai savaime yra neekologiška ir gali būti pavojinga sveikatai.

Golfas„Golfo aikštynuose sėjamos tam tikrų rūšių žolės, kurių yra didelė galybė. Kiek aš žinau, genetiškai šios žolės nemodifikuojamos. Mūsų golfo klube pagrindinės žolės – baltosios smilgos, eraičinai ir miglės. Lepios baltosios smilgos pasodintos ridenimo aikštelėse. Kitur naudojami įvairių žolių mišiniai, nes monokultūros sunkiau prisitaiko, joms reikia daugiau priežiūros, tad mišiniai – ekologiškesni ir ekonomiškesni.

Pravartu žinoti, kur geriausia žolei augti. Tinkamiausia vieta – smėlis, tačiau jam trūksta mitybinių medžiagų. Durpės, kuriose tų medžiagų pakankamai, panašios į kempines – jos sunkiau nei smėlis augalams atiduoda vandenį, nors jį ir sulaiko. Smėlyje vanduo skverbiasi gilyn į gruntą, tad žolės šaknys natūraliai auga ilgesnės, kad jį pasiektų. Durpėse žolei nereikia daug stengtis, kad gautų vandens, tad jos šaknys trumpos, neišsivysčiusios. Faktiškai kaip nupiepęs vaikinukas be raumenų. Todėl gerai, stipriai žolei nereikia durpėmis ir chemikalais tręštos žemės. Kuo natūraliau, tuo „sveikiau“.

Žolės rūšys išvedamos skiepijant, o ne genetiškai modifikuojant. Tarkim, išvedamos specialių rūšių žolės golfo aikštynams, įrengtiems prie jūros kranto, kur pučia dideli vėjai, o vanduo druskingas. Žolė, kaip ir žmogus, negali gerti sūraus vandens, tačiau jau bandoma išvesti druską toleruojančias rūšis, tad greitai žolė mus pranoks…

Jau išvesta tokių rūšių, kurioms nereikia daug saulės šviesos. Tokia žolė gali augti miškingose vietovėse įsikūrusiuose golfo aikštynuose. Taigi skiepijant gaunami rezultatai puikūs, todėl genetinis modifikavimas per brangus ir nereikalingas.“

Žalieji pyksta, kad golfo aikštynai iš kaimynystės išveja kitų rūšių augalus, sunaikinama jų įvairovė ir lieka tik žolė.

„Iš dalies tai tiesa – žaidimo aikštelėse neauga jokios kitos kultūros, tačiau aikštynai dažniausiai užima daugiau vietos –  paprastai golfo klubų aikštelės užima mažiau nei natūrali gamtos dalis toje pačioje teritorijoje. Aikštelėse kitos kultūros nesiveisia, bet aplink joms sudaromos palankesnės sąlygos, nei būta prieš tai. Taip golfo aikštynas tampa savotišku draustiniu.“

Kokia lietuvių nuomonė apie golfo laukus? Ar lengva gauti leidimus juos įrengti?

„Lietuvoje aikštynus įrengti sunku. Kol kas laikomasi nuostatos, kad jie kenkia gamtai. Kiek žinau, Europos Sąjungos strategija – skirti lėšas, kad tik žmonės neužsiimų žemės ūkiu, tad golfo laukai – puiki išeitis, kuria būtų galima sėkmingai pasinaudoti ir Lietuvoje.

Kol kas pas mus gajūs stereotipai, o moksliškai savo minčių apie golfo aikštynų žalą niekas pagrįsti neskuba. Ilgainiui neprižiūrima augalija užauga mišku, kuris, jei paliekamas likimo valiai, tampa mažavertis – užželia krūmynais, išstumiami tose vietose prisiglaudę gyvūnai ir pan. Todėl ir niekam neskirtus plotus reikia prižiūrėti, kultivuoti, iš jų išrinkti akmenis. O jei jau norisi krūmynų, geriau tokius plotus užsodinti specialių rūšių augalais, skirtais biokurui gaminti. Turi būti nauda, tuo labiau, kad Lietuvoje dar labai daug laukinės augalijos plotų, kuriuose gyvūnai gali ramiai gyventi.

Be to, iš patirties žinau, kad jei laukuose užsiimama aktyvia, nebrakonieriška veikla, gyvūnai greitai sugyvena su žmonėmis. Didesniuose Londono parkuose drąsiai bėgioja kiškiai, nebijantys žmonių. Niekas jų negaudo, neskriaudžia – štai kaip turime sutarti su gyvūnais!

GolfasLietuvoje miško paskirties žemė yra tabu. Miškas irgi turi gražių, natūralių laukymių ir jam pačiam iš jų didelė nauda – atsiranda kitokių kultūrų, patenka daugiau šviesos ir gyvybės. Pasaulyje labai populiaru golfo laukus įrengti miškuose išnaudojant šias natūralias proskynas, todėl, įrengiant aikšteles, medžiai beveik nekertami. Kita vertus, kas 100 metų miškas tampa brandus, jame galima dalį medžių nukirsti ir užveisti naujas viržes ar palikti proskynas, kuriomis galėtų grožėtis žmonės. Kol pas pas mus pagal įstatymus miškuose negalima nieko daryti – jeigu kerti medžius, turi juos vėl atsodinti. Europoje kiek kitaip – niekas nedraudžia žmonėms grožėtis miškais ir sutvarkyti jų taip, kad būtų galima pasivaikščioti, pasižvalgyti. Tačiau greičiausiai patys lietuviai, tokią laisvę gavę, greitai užterštų naujus plotus. Tad kol kas golfo aikštynai Lietuvoje – puikus pavyzdys, kaip viską gražiai sutvarkyti – taip, kad lankytojams ranka nekiltų šiukšlinti.“

Kokia nauda Lietuvai iš golfo aikštynų?

„Golfas – didžiulė pramonė, kitose šalyse užimanti nemažą dalį ekonomikos. Tarkim, JAV golfo aikštynai kasmet sudaro apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai milžiniškas skaičius. Įsivaizduokime, kokią pagalbą Lietuvos ekonomikai duotų papildomi 6 procentai. O kur dar turistai… Visa tai ateityje neabejotinai plėtosis. O kol kas svarbu skleisti mintį, kad golfas yra ne tik ponų, turtingųjų laisvalaikio būdas. Nereikia itin sunkiai ieškoti, kad Lietuvoje surastum tinkamą vietą golfo aikštynui, tačiau už plotą turi mokėti milžiniškas sumas. Mažesnės investicijos – mažesnė piniginė našta norintiesiems žaisti.

Į JAV mokyklų disciplinas golfas įtrauktas kaip sporto šaka. Jis traktuojamas kaip lygiavertė sporto šaka su krepšiniu, futbolu ir kitomis. Išeidamas pasivaikščioti į parką, tik su golfo lazdomis, visuomet turėsi tikslą, prisiversi daugiau judėti, gausi gerų emocijų ir dar pasportuosi. Kol kas mudu su žmona Vida vaikštome po vaizdingas Lietuvos vietas ir kartu svajojame, kad mūsų vaikų vaikai jau galės išeiti į lauką pasportuoti jaukiame golfo parkelyje.“

Ačiū už pokalbį.

Komentarų: 1

Filed under Interviu, Laisvalaikis

Artima pažintis su Umbrija

Nuostabioji UmbrijaUmbrija – nepamirštamo grožio, žaliuojančių kalvų apsupta žemė, Italijoje garsi savo regionine virtuve ir prabangiais gaminamais vynais. Šis regionas visiems keliautojams siūlo intriguojantį istorijos, meno ir kultūros derinį, kuris padeda suvokti maisto ir vyno tradicijų ištakas. Tuo šį pavasarį įsitikino ir Lietuvos atstovai, kartu su dar 50-čia žurnalistų bei verslininkų iš viso pasaulio, organizacijos Italian Trade Commission pakviesti apsilankyti Umbrijoje – Italijos gastronomijos centre.

Umbrija yra gana mažas Italijos regionas, gaminantis tik trečdalį per metus kaimynystėje esančioje Toskanoje pagaminamo vyno, tačiau Italijos širdyje esanti Umbrija pasižymi puikia vyno kokybe. Pačioje Italijoje Umbrijos vyno ir maisto gamintojai yra labai gerbiami, jų kuriamais gastronominiais šedevrais mėgaujasi netoliese esanti Roma. Umbrijoje vyrauja ganėtinai šaltos ir lietingos žiemos bei sausos vasaros, o prie Trasimeno ir Bolsena ežerų dominuoja švelnus Viduržemio jūros mikroklimatas. Derlingi Umbrijos dirvožemiai, skaidrūs šalti upeliai ir miškingos kalvos palankūs nuo seno čia besiplėtojančiai žemdirbystei ir gyvulininkystei.

Umbrija didžiuojasi savo senaisiais miestais, kuriuose stovi daug romaninių bažnyčių, kilmingų šeimų rūmų, kurių sienas puošia gyvi freskų ciklai, bei begalė jaukių viduramžių dvasia alsuojančių kampelių. Viduramžiais miestu galėjo vadintis tik ta gyvenvietė, kurioje gyveno bent 20 kilmingų šeimų, todėl mažuose Umbrijos miesteliuose tiek daug pilių, vilų ir puošnių namų, besišliejančių vienas prie kito ir sukuriančių vientisus architektūrinius ansamblius.

Orvieto – taikus ir „lėtas“ miestas
Cittaslow300 m. plynaukštėje įsikūręs Orvieto miestas žvelgia žemyn į vynuogynais žaliuojančią lygumą. Čia lankydamiesi būtinai apžiūrėkite etruskų griuvėsius ir romaninę-gotikinę Duomo katedrą – vieną didingiausių visoje Italijoje.

Šiame mieste 1999 metais įsikūrė „Cittaslow“ asociacija. „Cittaslow“ – tai tarptautinis miestų, kuriuose verda ramus ir lengvas gyvenimas, tinklas. „Cittaslow“ yra dalis Slow Food judėjimo, kuris pabrėžia tradicinės vietinės ir regioninės maisto gamybos svarbą ir kovoja su greitojo maisto kultūra, sparčiai plintančia po pasaulį.

„Cittaslow“ judėjimas vienija daugiau nei 100 miestų 10-yje šalių. Pagrindinis visų narių tikslas – dalytis patirtimi, susitelkiant ties gurmanišku maistu, paslaugų kokybe ir natūralios aplinkos išsaugojimu.

„Cittaslow“ manifestas teigia: „Mes ieškome miestų, kurių gyventojai dar prisimena senuosius laikus, miestų, kuriuose puikuojasi teatrai, skverai, kavinės, restoranai, dvasinės įstaigos, natūralūs peizažai, miestų, kuriuose klesti amatininkai, ir kurių gyventojai pripažįsta sezonų kaitą ir autentiškų produktų sezoniškumą, domisi skoniu, sveikata ir papročiais…“

„Cittaslow“ tinklui priklauso maži miesteliai, kuriuose, kaip ir Orvieto, didžiulis dėmesys skiriamas autentiškų pastatų išsaugojimui – senamiesčių gatvėmis nevažinėja automobiliai, gamtos neteršia fabrikai ar gamyklos, o parduotuvių vitrinose – daugiausia švieži, ekologiški, natūralūs, vietinių gamintojų maisto produktai. Šiuose miestuose ant kiekvieno gatvės kampo neišvysite lauko prekystalių, nukrautų neaiškios kilmės turistinėmis prekėmis.

„Cittaslow“ judėjimo nariai rūpinasi ne tik miesto išvaizda, bet ir stebi, kaip gyventojai gamina vietinius produktus – augina vynuoges, aliejų, mėsą, spaudžia sūrius. Iš esmės siekiama, jog tokiuose miestuose gyvenimas taptų ramus, sveikatingas, būtų paisoma tradicijų. Beje, naujovėms kelias nėra užkertamas, svarbu, jog jos netrukdytų gyventi lėtai, draugiškai ir sąžiningai. „Citaslow“ judėjimo simbolis – oranžinė Slow Food sraigytė, ant kurios nugaros puikuojasi ir modernūs, ir istoriniai pastatai.

Orvieto mieste „Cittaslow“ biuras įsikūręs gotikiniuose rūmuose Palazzo del Gusto. Čia dažnai vyksta vyno degustacijos bei įvairūs renginiai.

Restoranas – bažnyčia
Al san GiovenaleOrvieto mieste įsikūręs unikalus restoranas „Al San Giovenale“, kuriame apsilankę pajusite, jog šis miestas tikrai neskuba gyventi ir turi ką pasiūlyti išrankiems gurmanams. Restoranas įrengtas nebaigtos statyti Šv.Augusto bažnyčios erdvėje – 1264 metais išaugo tik bažnyčios sienos, jai pabaigti neužteko lėšų. Vėliau viena seniausių Orvietto miesto bažnyčių buvo perduota Grisci-Meacci šeimai, kuri ir sugalvojo čia įkurti restoraną.

Didelėje bažnyčios erdvėje 12-ojo šimtmečio romaninio stiliaus architektūros mūrai susijungė su patogiomis ir stilingomis naujojo tūkstantmečio detalėmis. Restorane įrengti 3 atviri aukštai, įrėminti grubiuose bažnyčios mūruose.

Restorane patiekiami tipiški šios vietovės vynai ir valgiai. Prasidedant pietums vyriausiasis virtuvės virėjas Giangiacomo Blesio perspėjo, jog, jei valgydami jo paruoštą laukinį šerną išsilaušite dantis, nepradėkite panikuoti, nes tai geras ženklas – vadinasi, jog mėsoje radote kulką – restorano šeimininkas kartu su padėjėjais pats medžioja laukinius gyvūnus, kuriuos vėliau patiekia į stalus.

Šiame restorane užsimezgė pokalbis su vietiniais italais apie tai, ar tiesa, jog tradiciniai pietūs ar vakarienė susideda mažiausiai iš 8 valgių. Visi italai yra pasišventę maisto gaminimui ir valgo tikrai daug, tačiau vis vien išlaiko puikias figūras, nes vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Mėsos niekuomet nekepina riebaluose, salotoms, padažams ir patiekalams pagardinti naudoja vien tik kokybišką pirmojo spaudimo alyvuogių aliejų. Maistą gamina iš sezoninių maisto produktų – jeigu nėra šviežių daržovių, tuomet neperka šaldytų ar atvežtų iš svečios šalies. Toks gyvenimo būdas akivaizdžiai juntamas visoje Umbrijoje, kurios dar neapėmė globalizmas. Apsilankykite Umbrijoje, jei visos kelionės metu nenorite išvysti nė vieno „McDonalds“ restorano.

Orvieto požemiai
Orvieto požemiaiBeveik kiekvieno Orvieto mieste esančio namo rūsyje atrasite senovinius tunelius, kurie buvo iškasti prieš 3 tūkst. metų čia gyvenusių etruskų. Jog po miestu slepiasi tokia daugybė tunelių – ištisas miestas po žeme – sužinota visai neseniai. Šie tuneliai traukia daugybės mokslininkų dėmesį, kadangi pats miestas bėgant amžiams keitėsi, o požemiai išliko tokie patys, kokius juos anuomet dar minkštoje vulkaninėje uolienoje iškasė etruskai. Mieste po žeme galima užtikti visko – stūkso etruskų iškasti siauri šuliniai, požeminiai malūnai, vyno rūsiai, sandėliukai, didžiulės menės… Viduramžiais Orvieto miesto gyventojai šiuos tunelius pritaikė savo reikmėms – anuomet daugelyje namų tiesiai iš virtuvės vesdavo laiptai į rūsius, kuriuose sumanios šeimininkės augindavo karvelius. Sienose būdavo išskaptuojama galybė nišų, kuriose karveliams buvo labai patogu sukti lizdus, taip pat padaryta anga įskristi į rūsį. Labai patogus išradimas: išalksti – nusileidi į rūsį, pasigauni šviežią karvelį ir lipi virtuvėn ruošti skanios vakarienės. Beje, tokiu būdu miestelėnai savotiškai sukčiaudavo, nes karvelių auginimas nebuvo apmokestinamas – juk jie patys nieko neprašomi įsikurdavo rūsiuose, niekas jų „specialiai“ nekviesdavo! Vėliau šie rūsiai buvo uždrausti ir užmūryti, nes per karveliams įskristi skirtas nišas žmonės įsigudrindavo gabenti „kotrabandines“ prekės – tik prie miesto vartų pirkliams tekdavo sumokėti už įvežamas prekes. Dabar šie rūsiai, kartu su kitais etruskų požemiais yra iš naujo atrasti ir atviri lankytojams.

Umbrijos vynas
Sagrantino ir šokoladasPirmuosius vynuogynus aplink Orvieto teritoriją taip pat pasodino etruskai, kurie anuomet buvo pagarsėję kaip geri ir kruopštūs vyndariai. Beje, anksčiau Orvieto miestas buvo vadinamas Oinarea – tekančio vyno miestu. Šiais laikais čia gaminamas garsus baltasis Orvietto Classico DOC vynas. Tai traškus, labai lengvas, persiko spalvos vynas. Orvieto yra vienas iš žinomiausių Italijos vynų, eksportuojamas į daugelį pasaulio šalių.

Taip pat labai garsūs bei ypatingi yra Umbrijos vyndarių gaminami vynai Vin Santo ir Muffe Nobili. Vin Santo – tai legendinis saldusis vynas, gaminamas iš rankomis nuskintų Malvasia ir Trebbiano vynuogių. Anksčiau vyndariai pasigamindavo šio gėrimo tik tiek, kiek užtekdavo šeimos reikmėms ir svarbioms šventėms. Nuo 1970-ųjų metų juo pradėta prekiauti. Kaip gaminamas šis vynas? Du mėnesius džiovintos vynuogės yra presuojamos, o gautos sultys supilamos į nedideles ąžuolo arba kaštono statines caratelli, kuriose vyksta fermentacija. Po pirmojo fermentacijos etapo šios statinės yra aklinai uždaromos ir vynas paliekamas bręsti kartais net iki 10 metų. Tik tuomet gaunamas legendomis apipintas saldus, dažnai turintis migdolų ar lazdyno riešutų aromatą, aukso arba gintaro spalvos vynas. Egzistuoja daugybė skirtingų legendų, kodėl šis vynas vadinamas Vin Santo. Viena jų pasakoja apie tai, jog XIV. a. šio vyno paragavę ligoniai stebuklingai išgydavo nuo siaučiančio maro ir kitų ligų, todėl jis pramintas šventuoju vynu. Umbrijos gyventojai mėgsta Vin Santo ragauti kartu su migdoliniais sausainiais cantucci. Pamirkyti saldžiame gėrime sausainiai tiesiog tirpsta burnoje. Tokį desertą jums pasiūlys daugelis Umbrijos restoranų.

Anksčiau beveik visi Umbrijos vyndariai gamino tik saldųjį vyną. Žinios, kaip padaryti puikų saldųjį vyną nėra pamirštos – Umbrijoje gaminami vieni geriausių vėlyvo derliaus skynimo ir kilniojo Botrytis Cinera pelėsio paveikti desertiniai vynai, italų vadinami Muffe Nobili.

Umbrijos regione raudonojo ir baltojo vyno pagaminama maždaug vienodai. Kalvų apsupta Umbrijos sostinė Perugia yra geriausių šio regiono raudonųjų vynų gimtinė, dauguma jų pagaminti iš Sangiovese vynuogės. Ypač vertinamas Sagrantino di Montefalco vynuogynas, esantis netoli Montefalco kaimelio. Juodųjų vynuogių veislės Sagrantino gimtinė yra Umbrija. Kitas ne ką mažiau vertinamas subtilus ir rafinuotas Torgiano Rosso Riserva vynas gaminamas miniatiūriniame Torgiano kaimelyje. Montefalco ir Torgiano vynai gali pasigirti turintys DOC statusą. Dauguma geriausių Umbrijos vynų yra pagaminti iš vynuogių, auginamų vaizdingose kalvotose vietovėse.

Baltojo vyno gamybai dažniausiai naudojamos Trebbiano, Verdello, Grechetto, Drupeggio ir Malvasia vynuogių veislės. Pagrindinės raudonojo vyno vynuogių veislės – tai Sangiovese, Gamay, Canaiolo, Trebiano ir Sagrantino. Tarptautinės veislės Merlot ir Cabernet Sauvignon čia auginamos jau daugiau nei šimtmetį, o štai Chardonnay ir Pinot Noir yra naujokės Umbrijos vyno gamyboje.

Daugiau apie Umbrijos vyną galite sužinoti apsilankę vyno muziejuje Torgiano mieste bei asociacijos „Strada dei Vini del Cantico“ tinklaraštyje http://www.stradadeivinidelcantico.it/en/news.asp.

Pirmojo spaudimo aliejus
Alyvmedžių giraitėAlyvmedžių auginimas Umbrijoje turi tolimas ištakas. Pirmieji alyvmedžiai, kartu su figmedžiais ir vynmedžiais, šiame regione buvo pasodinti etruskų. Ir žiloje senovėje, ir šiais laikais aliejus yra susietas su daugeliu žmogaus gyvenimo aspektų. Be aliejaus neapsieinama įvairiose religinėse apeigose, kartu su juo ruošiami maisto produktai, gaminami vaistai, kosmetika ir net mechanikos detalės. Aliejus taip pat naudojamas ir kaip biokuras.

Norėdami sužinoti daugiau apie Umbrijos aliejų, alyvmedžius ir alyvuoges, sekite virtuvės ekspertų, degustatorių ir gurmanų pėdomis, kurie dažnai vyksta aplankyti Trevi miestelio, įsikūrusio Serano kalno šlaite, rytų Umbrijoje. Šio miesto apylinkėse spaudžiami vieni geriausių Italijoje pirmojo spaudimo aliejai. Čia lankydamiesi būtinai užsukite į alyvuogių muziejų (Olive culture museum), kuriame susipažinsite su alyvuogių auginimo, aliejaus gaminimo bei vartojimo kultūra. Trevi aliejus yra žinomas ir vertinamas visame pasaulyje dėl savo nepaprastų savybių: intensyvaus aromato, subtilaus, rafinuoto skonio ir sodrių spalvų.

Umbrijos valdžia pirmojo spaudimo aliejui suteikia aukščiausią kokybės statusą (DOP), į jį pretenduoja tik ypač grynas alyvuogių aliejus, spaustas iš įstatymo apibrėžtų alyvuogių veislių. Štai Trevi apygardoje aliejus turi būti spaudžiamas iš ne mažiau kaip 60% Moraiolo alyvuogių ir ne daugiau kaip 30 % Leccino ir Frantoio alyvuogių. Aliejus gali turėti tik iki 10% kitų alyvuogių veislių.

Trevi apygardos valdose, netoli Bovaros kaimelio, auga seniausias Umbrijoje alyvmedis. Spėjama, jog jam jau daugiau nei 1700 metų. Tai itin retas gamtos reiškinys, nes šioje vietoje auginami alyvmedžiai išgyvena tik iki 30-ies metų. Pasak legendos, prie šio medžio 304 metais buvo pririštas ir nukankintas Trevi miestelio globėjas Šventasis Emilianas, nuo to laiko alyvmedis tapo „nemirtingas“. 9 metrus išsikerojęs keistuolis byloja apie šios vietovės draugystę su alyvmedžiais – beveik visoje Trevi apygardoje driekiasi taisyklingai susodintos alyvmedžių giraitės.

Daugiau apie Umbrijos regiono aliejų galite sužinoti asociacijos „Strada dell‘Ollio Dop Umbria“ tinklaraštyje http://www.stradaoliodopumbria.it/.

Norcia – gurmanų rojus
NorcineriaNorcia – tai nedidelis miestelis pietryčių Umbrijoje, Perudžios provincijoje, esantis plačioje lygumoje tarp didžiulio Sibillini kalno ir Sordo upės. Miestelio apylinkėse, Norcia apygardoje, gaminami nuostabūs sūriai, įvairūs kiaulienos produktai, renkami juodieji trumai, auginami Castellucio lęšiai, kviečiai.

Norcia miestas nuo neatmenamų laikų siejamas su aukščiausios kokybės kiaulienos gaminiais. Italų kalba žodis „norcino“ reiškia Norcia miesto gyventoją, kvalifikuotą kiaulienos mėsininką. Šie amatininkai dėl savo įgūdžių jau daug šimtmečių yra didžiai gerbiami visoje Italijoje. Beje, žodis „norcineria“ italų vartojamas apibūdinant kiaulių skerdimo ir mėsos paruošimo meną.

Geriausios mėsos išpjovos, kiaulių šlaunys yra sūdomos, vytinamos ir taip gaunamas garsusis Prosciutto kumpis. Įprasta manyti, jog geriausi kumpiai atkeliauja iš Parmos miesto, esančio šiaurės Italijoje, Emilijos-Romanijos srityje, tačiau kokybe jiems niekuo nenusileidžia ir Norcia kumpiai. Čia jie kartais dar praturtinami juodaisiais trumais, šafranu bei kitais vietiniais prieskoniais. Apsilankius Norcia miestelyje būtina įsigyti Prosciutto di Norcia – tai „kriaušės“ formos rožinės spalvos vytintas kumpis, kuriam būdingas švelniai aštrus kvapas ir sultingas, nesūrus skonis.

Būtina aplankyti:

Daugiau nei ekologiška kiauliena
Kiaulių fermaŠalia Norcia miestelio, Sibillini kalnų nacionaliniame parke, įsikūrusi kiaulių ferma „L‘Ape Sibilla“ praminta kiaulių viešbučiu. Čia auginamos Cinturello veislės kiaulės yra nuolat prižiūrimos, kasdien ganomos miškuose ir pievose, maitinamos tik sveiku pašaru, kuriame nėra jokių dirbtinių maisto papildų. Cinturello veislę lengva atpažinti iš balto „diržo“, juosiančio kiaulių sprandus ir priekines kanopas.

„Cinturello veislės kiaulės yra labai draugiški gyvūnai. Praeityje būtent su šiomis kiaulėmis trumų medžiotojai vykdavo ieškoti trumų. Deja, slenkant amžiams ši veislė pasikeitė, susimaišė su kitomis ir prarado unikalumą – kiaulės sumažėjo, jų mėsa tapo nebe tokia sveika ir skani. Todėl aš savo fermoje stengiuosi jas atpenėti į tokią Cinturello veislę, kokia ji buvo anksčiau“, – pasakoja ūkininkas Giuseppe Fausti, kiaulių viešbučio sumanytojas. Savo ūkio jis nelaiko ekologišku. „Ekologiški produktai neteršia gamtos, tačiau kartais pamiršta žmogų. Šios kiaulės, kuomet bus paruoštos ir atmaitintos, taps daugiau nei ekologiškos – ne tik kad pačios bus auginamos ekologiškomis sąlygomis, bet ir žmonės, valgydami šių kiaulių mėsą, jausis žvalesni, sveikesni ir, svarbiausia – skaniai pavalgę“, – šypsosi fermos savininkas.

Keturlapis dobilas
Šalia Norcia miestelio įsikūrusi ir kita ypatinga žemės ūkio bendrovė – tai sūrinė „Il Quadrifoglio“ (keturlapis dobilas). Įžengus į patalpas, į kurias atvežamas rankomis iš šalia ganyklose besiganančių avių melžtas pienas ir kuriose gaminami sūriai, pasitinka apetitą žadinančių kvapų paletė. Dabartinis sūrinės vadovas Ernesto Tiberiados lankytojams siūlo paskanauti ką tik išspaustos dar šiltos varškės, kuri tolesniame gamybos procese pavirs į garsųjį aštraus skonio avių pieno Pecorino sūrį.

Ernesto šį sūrį gamina iš nepasterizuoto pieno, nes jį užvirinus dingsta didžioji dalis skonių ir aromatų. Prieš pradedant Pecorino fermentaciją čia dar dedami avių skrandžio fermentai, kurie sūriui suteikia papildomų prieskonių.

Juodasis Umbrijos auksas
TrumaiŽymus romėnų rašytojas Plinio trumus yra apibūdinęs kaip „grūdus, augančius žemėje“. Šie „žemės grūdai“ yra renkami, o tiksliau, „medžiojami“ visame Umbrijos regione. Nemažai trumų sumedžiojama Norcia apygardoje, čia įsikūrusi ir viena didžiausių trumų kompanija „Urbani Tartufi“.

Brillant-Savarinas, didysis prancūzų gastronomas, trumus praminė juodaisiais virtuvės deimantais. Kaip deimantas yra brangiausias akmuo, kurį galima palaikyti rankoje, taip trumas yra brangiausias pasaulyje delikatesas, telpantis delne. Tačiau šio juodojo Umbrijos aukso taip lengvai nesurasi – į pagalbą trumų medžiotojai pasitelkia specialiai treniruotus šunis, kurių jautri uoslė geba užuosti kilmingus grybus, kartais giliai pasislėpusius po žeme.

„Urbani Tartufi“ kompanija trumus superka iš medžiotojų Prancūzijoje, Italijoje ir Graikijoje. „Sumedžioti“ trumai gabenami į Norcia apygardoje esančią gamyklą. Čia jie yra atrenkami, kruopščiai nuplaunami ir paruošiami pardavimui. Pasak vienos iš kompanijos šeimininkių Olgos Urbani, 65 proc. viso pasaulio trumų po visą pasaulį iškeliauja būtent pro šios gamyklos duris. Įsigyti galima baltųjų (Tuber Magnatum Pico), juodųjų (Tuber Melanosporum Vitt bei Tuber Aestivum Vitt) ir švino spalvos (Tuber Albidum Pico) trumų.

Trumai yra pardavinėjami švieži, konservuoti vandenyje su druska arba šaldyti. Šviežią trumą reikia laikyti šaldytuve ir suvartoti per 2 savaites. Vėliau jis nebetenka didelės dalies savo skonių ir aromatų.

Trumais taip pat gardinami įvairūs maisto produktai – saldainiai, šokoladas, miltai, sūrio fondiu, sviestas, sūris, makaronai, įvairiausi aliejai bei padažai.

Atvykus į gamyklą pritrenkia aitrus trumų kvapas, pasitinkantis dar nepriėjus pastato. Pati Olga šypsosi: „Aš trumų nebeužuodžiu, man tai savaime suprantami kvapai“. Kitiems gali ir galvą apsvaigti nuo stiprių aromatų ir trumų gausybės, kurią galima išvysti gamyklos viduje.

„Bistrot Duca della Corgna“
„Bistrot Duca della Corgna“ – tai maža ir jauki kavinukė, kuriai vadovauja charizmatiškas maisto ir vyno žinovas Christian Palazzi. Šis bistro – puiki vieta norintiems pasmaguriauti tradiciškais Torgiano apygardos patiekalais ir vynais. Galima pasimėgauti tokiais užkandžiais kaip durklažuvės karpačio, virtiniais gnocchi su cukinija ir kitais sezoniniais produktais ar tiesiog pasmaguriauti vietinių kumpiais ir sūrių rinkinukais. Prieš sėsdami prie stalo paprašykite Ch.Palazzi aprodyti šalia kavinaitės esantį „Duca della Corgna“ vyno rūsį, kuriame statinėse brandinamas iš Trasimeno kalvų DOC rajonų išaugintų vynuogių spaustas vynas. Šio vyno kavinukės savininkas mielai pasiūlys ir prie patiekalų.

Nuorodos

Kelionės įspūdžiai – galerijoje “Umbrija – gurmanų rojus”

2 Komentaras

Filed under Laisvalaikis, Maistas, Vynas

„Michelin“ gidas – trijų žvaigždučių legenda

MichelinDaugiau nei šimtmetį sėkmingai gyvuojantis leidinys – „Michelin“ gidas – solidžiu raudonu viršeliu pravirkdo daugelį Europos virtuvės meistrų. Vieni ašaras lieja iš džiaugsmo, kiti – iš liūdesio. Abejingi lieka tik tie, kurie nesistengia patekti į įtakingo kasmetinio viešbučių ir restoranų gido puslapius. Legendomis ir apkalbomis aplipęs „Michelin“ gidas kasmet pažeria milžinišką saują restoranų įvertinimų – žvaigždučių, iš kurių pasaulio virtuvės meistrai rezga savo galaktikas ir viešai piktinasi sugniuždytais likimais arba džiaugiasi naujais laimėjimais.

„Michelin“ gidą leidžia didžiausia pasaulyje padangų gamintoja „Michelin“. Šis gidas pasirodo dvylikoje Europos šalių ir kasmet jo parduodama daugiau nei 1,2 mln. kopijų. „Michelin“ gido atstovai teigia nedarantys jokios įtakos restoranams, nes tai – rekomendacijų katalogas, o ne kulinarijos kritikų patarimų knyga. Tačiau daugelį kulinarijos meistrų žeidžia tai, jog gidas remiasi prancūzų virtuvės pamatais. Galbūt tai tik pačių meistrų spėjimai, nes „Michelin“ neatskleidžia savo vertinimo sistemos ir, nepaisant prancūzų įtakos, 2007 m. daugiausiai gerų įvertinimų susilaukęs miestas yra ne Paryžius, o Tokijas.

Istorija
1900 m. Prancūzijoje pasirodė pirmasis „Michelin“ gido leidinys, kurį sugalvojo ir išleido vienas iš padangų bendrovės „Michelin“ brolių įkūrėjų André Michelinas. Gido tikslas – padėti vairuotojams rasti, kur apsistoti ir pavalgyti. Čia buvo ir degalinių, ir automobilių remonto dirbtuvių, ir net viešųjų tualetų adresai. Taigi tai buvo gidas žmonėms, turintiems automobilį.

1926 m. „Michelin“ gide atsirado šiuo metu įtakingiausia Europoje trijų žvaigždučių vertinimo sistema, nurodanti maisto skanumą ir virtuvės kokybę restoranuose.

Automobiliams populiarėjant, gidas išplito ir kitose šalyse. Šiandien leidžiama dvylika „raudonųjų“ gidų įvairiose šalyse – kasmet jie visi kartu apžvelgia daugiau nei 45 tūkst. viešbučių ir restoranų. Kiekvienas gidas apžvelgia skirtingas šalis: Prancūziją, Australiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą, Italiją, Vokietiją, Ispaniją, Portugaliją, Šveicariją, D. Britaniją ir Airiją. 2005 m. pasirodė ir bendras pagrindinių Europos miestų gidas („Main Cities of Europe“) bei pirmasis gidas už Europos ribų – Niujorko gidas, o po metų – ir San Francisko gidas.

2007 m. pasaulį išvydo dar trys gidai – Tokijo, Los Andželo ir Las Vegaso.

Žvaigždutės
„Michelin“ gido restoranų reitingai yra plačiai žinomi visame pasaulyje, o jų trokšta daugelis virtuvės meistrų, nepaisant kai kurių kaltinimų ir įvykių, pasipylusių prasidėjus XXI amžiui. Aišku viena – „Michelin“ žvaigždutės – bene įtakingiausias įvertinimas, o „Michelin“ gidas – populiariausias tarp viešbučių ir restoranų leidinių, kuriuose negalima reklamuotis.

Trys žvaigždutės suteikiamos nedaugeliui restoranų, tačiau aukščiausių įvertinimų kiekis yra neribotas. Žvaigždutėmis nesimėtoma ir jos dalijamos labai šykščiai – pavyzdžiui, 2004 m. D. Britanijos gide iš 5,5 tūkst. restoranų 98 įvertinti viena žvaigždute („labai gera virtuvė“), 11 – dviem („nuostabi virtuvė, verta užsukti pakeliui“) ir tik trys – trijomis žvaigždutėmis („ypatinga virtuvė, verta apsilankyti“). Žvaigždutėmis įvertinami tik apie 5 proc. gide esančių restoranų. Beje, jomis vertinama tik tai, kas pateikiama lėkštėje.

1955 m. gide atsirado dar vienas restoranų įvertinimas – „geras maistas ir saikingos kainos“, vėliau pervadintas „Bib gurmanu“ (Bibendum – savo istoriją turintis baltasis ratų žmogus, jau antrą šimtmetį besipuikuojantis bendrovės „Michelin“ logotipe). Pavyzdžiui, D. Britanijoje šį įvertinimą gauna restoranai, kuriuose galima pavalgyti už mažiau nei 28 svarus.

„Michelin“ giduose daugelis restoranų šių dviejų įvertinimų negauna, tačiau yra dar vienas reitingas – „šakutės ir peilio“ rodiklis. Šie „stalo įrankiai“ suteikiami kiekvienam restoranui, tačiau skiriasi „šakučių ir peilių“ skaičius – jų restoranai gali gauti nuo vieno iki penkių. „Stalo įrankiais“ vertinama restoranų aplinka ir aptarnavimas. Viena šakutė – gana jauki vieta, penkios – prašmatnus ir ištaigingas restoranas. Jei stalo įrankiai raudonos spalvos – restoranas įsikūręs ypatingoje vietoje.

Visi viešbučiai ir restoranai, patenkantys į „Michelin“ gidą, aplankomi kartą per 18 mėnesių kaskart vis kito vertintojo. Naujas restoranas vertinamas gana retai, nes paprastai „Michelin“ gidas laukia apie penkerius metus, kad įsitikintų, jog nauja valgymo vieta nėra tik laikinas įvykis. Apie vertintojus žinoma tik tiek, jog tai profesionalai, turintys patirties restoranų ir viešbučių sferoje. Vizito metu jie neprisistato ir savo vardo neatskleidžia net vizitui pasibaigus, tačiau praneša, jog tai buvo „Michelin“ gido vertintojo apsilankymas. Restoranai, beje, negauna jokių patarimų ar perspėjimų, o savo įvertinimą sužino tik gido išleidimo dieną.

Ginčai
Didelę įtaką Europoje turintis gidas susilaukia pagrįstų ir išgalvotų kaltinimų, tačiau visus juos sunku patikrinti, nes „Michelin“ restoranų ir viešbučių vertinimo sistema kruopščiai slepiama. Bene didžiausius smūgius „Michelin“ teko atlaikyti 2003–2005 m., kai pasipylė nelaimių ir kaltinimų lavina.

Pirmoji misterija
2003 m. vasario 24 d. nusižudė gerai žinomas prancūzų vyriausiasis virėjas Bernard’as Loiseau, išgirdęs gandus, jog „Michelin“ gidas ruošiasi sumažinti jo restorano „Côte d’Or“, įsikūrusio Burgundijoje, įvertinimą – atimti vieną žvaigždutę iš trijų. Gandai nepasitvirtino ir naujame gido leidinyje žvaigždučių kiekis nepasikeitė, o savižudybė buvo susieta su pagrindinio „Michelin“ konkurento „Gault Millau“ gido įvertinimo nuosmukiu (nuo 19 iš 20 iki 17 iš 20). Tačiau šioje tragiškoje istorijoje liko daug paslapčių, nes visą devintąjį dešimtmetį buvęs populiariausias pasaulyje prancūzų virtuvės meistras Bernard’as Loiseau nepaliko jokio oficialaus paaiškinimo.

Antrasis smūgis
Kaip ir vertinimo sistema, taip ir „Michelin“ vertintojai yra laikomi paslaptyje. 2004 m. vienas jų, Pascalis Rémy, išėjo į viešumą ir išleido knygą „L’inspecteur se met à table“ („Inspektorius sėda prie stalo“), kurioje teigiama, jog gidas nebesilaiko savo vertinimo standartų ir tapo aplaidus. P. Rémy pateikė įrodymų, verčiančių manyti, jog „Michelin“ gide esančius restoranus vertintojai aplankydavo ne kas 18 mėnesių, kaip skelbta, o tik kartą per ketverius metus. Išleidęs šią knygą P. Rémy, vertintoju dirbęs 16 metų, buvo atleistas, o „Michelin“ nedelsiant paneigė visus kaltinimus. P. Rémy pralaimėjo ir bylą, iškeltą už neteisėtą atleidimą iš darbo.

Trečioji banga
Praėjus metams „Michelin“ gidas skaudžiai įkando pats sau, aprašydamas dar neatsidariusį restoraną „L’Ostend Queen“, esantį Belgijoje. Vėliau paaiškėjo, kad restorano atidarymas paprasčiausiai buvo atkeltas, bet netrūko ir akivaizdžių įrodymų, jog vertintojai šiame restorane nesilankė. Vėl buvo prisiminta P. Rémy knyga ir joje išdėstytos mintys.

Tačiau nepaisant visų kaltinimų „Michelin“ gidas – išsamiausias restoranų ir viešbučių gidas visame pasaulyje, o daugelis restoranų pristatydami save visuomet pabrėžia, jog yra įvertinti viena ar keliomis „Michelin“ žvaigždutėmis. Be to, nereikia pamiršti, jog virtuvės meistrų mūšio lauku virtęs gidas visų pirma skirtas keliones mėgstantiems skaitytojams, norintiems susipažinti su neatrastų regionų viešbučiais ir restoranais.

Parašykite komentarą

Filed under Laisvalaikis, Maistas, Restoranai

Gurmaniško Paryžiaus paieškos

Gurmanu ParyziusJei bent sykį lankėtės Paryžiuje, bet neužsukote į gurmanišką restoraną, vadinasi, miestas jums dar neatskleidė viso savo grožio. Besižavėdamas architektūriniais paminklais ir šimtmečius nepakitusiomis gatvėmis nejučia užsimiršti, kad Paryžius – ne tik įspūdingo grožio miestas, bet ir viena geriausių vietų pasaulyje, kur galima skaniai pavalgyti. Daugelyje Paryžiaus restoranų, kavinių, vyninių ir aludžių juntama prancūzų aistra gerai virtuvei, todėl kelionė į šį miestą gali tapti neužmirštama ragavimo švente. Tačiau pirmąsyk besisvečiuojantiems didžiausiame Prancūzijos mieste iškyla klausimas: nuo ko pradėti?

Dažnai šiame mieste apsilankantys „Stiklių“ restorano ir viešbučio komplekso bendraturčiai Romas Zakarevičius ir Aleksandras Ciupijus teigia, kad Paryžius juos sugeba nustebinti kiekvieno vizito metu. Tačiau tam, kad nenusiviltumėte šio miesto kulinarinėmis staigmenomis, jie pataria vengti „turistinių“ valgymo įstaigų, kuriose už prastą maistą teks daug sumokėti, o gurmaniško Paryžiaus paieškos bus sugadintos. Apskritai geriausia valgyti ten, kur valgo ir patys paryžiečiai, tad visuomet verta atkreipti dėmesį į lankytojus. Beje, vietiniai gyventojai užkandžiauja ne tik restoranuose (čia labiau mėgsta susirinkti vakarais ir lėtai mėgautis valgio bei vyno darna), tad kulinarinių įmantrybių galima atrasti ir kavinėse ar nedidelėse parduotuvėse.

Netradicinės valgymo vietos
FauchonViena tokių – „Fauchon“ (30 place de la Madeleine), esanti prestižiniame aštuntajame rajone, kuriame driekiasi pramogų moterims – geriausių miesto parduotuvių – kupini Eliziejaus laukai, besibaigiantys ties Triumfo arka, o nuo šios atsiveria nuostabiausi miesto vaizdai. „Tai labiau bakalėjos, konditerijos, duonos ir vyno parduotuvė nei kavinė, tačiau čia galima ir užkąsti“, – pasakoja šioje vietoje lankęsis R. Zakarevičius. „Fauchon“ – visame pasaulyje garsus parduotuvių tinklas, pardavinėjantis aukščiausios kokybės maisto produktus ir vyną. Paryžiuje ši parduotuvė garsėja kaip gaminanti skaniausius mieste konditerijos gaminius. R. Zakarevičius dar priduria, kad užsukus į „Fauchon“ be saldumynų būtina paskanauti netradicinių patiekalų, žavinčių ne tik savo skoniu, bet ir įspūdinga išvaizda – nesvarbu, ar tai bus tik sumuštinis, ar dar neregėtas derinys.

Joel RobuchonBekalbėdamas apie netradicines valgymo vietas Paryžiuje A. Ciupijus užsimena apie „L’Atelier de Joël Robuchon“ (5–7 rue de Montalembert) – restoraną su „gyva“ eile, kuriame staliukai nerezervuojami, nes jų… nėra. Visi sėdi prie baro, o virėjai gamina svečiams matant, tad proceso metu su jais galima bendrauti. Šios vietos šeimininkas Joëlis Robuchonas – garsus Paryžiaus virėjas, turintis keletą restoranų šiame mieste. Šis restoranas demokratiškesnis, o jo aplinka leidžia nesilaikyti tradicinių restorano etiketo taisyklių – galima paragauti tik vieno patiekalo ir nebūtinai užsisakyti vyno. Apie patį maistą A. Ciupijus atsiliepia taip: „Sudaromas įspūdis, tarsi tai būtų naminiai valgiai: grybai, kepti su bulvėmis, skrandukų troškiniai, Stroganovo kepsniai, žlėgtainiai… Tačiau viskas labai kokybiška ir brangu.“ Įspūdį palieka ir restorano išvaizda: auksinės vitrinos, grindys, sienos. Beje, valgiai patiekiami vienkartiniuose induose, tačiau ir šie aukso spalvos.

Aukščiausia klasė
Les AmbassadeursNorintiesiems pajusti tikrą prabangą R. Zakarevičius ir A. Ciupijus siūlo užsukti į restoraną „Les Ambassadeurs“ (10 place de la Concorde), įsikūrusį viename seniausių ir gražiausių viešbučių visame Paryžiuje – „Hotel Grillon“. Viešbučio patalpos – rūmai, kadaise priklausę Napoleonui. Restoranas garsėja teatralizuotu aptarnavimu. „Maisto pateikimas čia paverstas ritualu“, – teigia A. Ciupijus, kurį sužavėjo tai, kad restorane net arbatos patiekimui skirta tiek daug dėmesio: „Padavėjas baltomis pirštinėmis privažiuoja su staliuku, kuriame sustatyti arbatos vazonėliai (mėtos, čiobreliai ir kt.). Svečiui matant arbatos lapai nukerpami žirklėmis, o padavėjas juos užpliko ir paduoda puodelį šviežios arbatos. Tuomet prasideda skirtingų rūšių medaus ritualas – prie arbatos galima pasirinkti medų pagal spalvą, metų laikus ar dar kitus kriterijus… Tai savotiškas spektaklis“, – teigia pašnekovas. Tačiau tokia autentiška vakarienė vienam asmeniui gali atsieiti daugiau kaip 1 400 litų.

Paryžiaus mados vėjai lėkštėse
Paklaustas, kas skatina kaskart sugrįžti į Paryžių, R. Zakarevičius teigia, kad svarbiausia priežastis – pamatyti kažką nauja: „Šiame mieste pasisemiu patirties, nes visos naujausios kulinarinės mados ir tendencijos atkeliauja iš Paryžiaus restoranų. Tarkim, pasaulyje dar madingas europietiškos ir azijietiškos virtuvių maišymas Paryžiuje jau nebe toks populiarus, o „ant bangos“ – minimalizmas ir puošniai atrodantis patiekalas. Anksčiau buvo šviežių smidrų bumas, dabar juos pakeitė artišokai. Šiemet, kaip ir prieš 5–7 metus, grįžo valgomų gėlių mada, tik jau moderniai apipavidalinta. Tokių gėlių galima paragauti ir Lietuvoje: našlaičių, čiobrelių, rugiagėlių, nasturtų ar liepų žiedų, medetkų, kurios kartais gali pakeisti garstyčias dėl savo kartumo… Viskas priklauso nuo sezono“, – teigia Romas, o Aleksandras priduria, kad kiekvienas virtuvės vyriausiasis virėjas Paryžiuje, turintis gerą vardą, bando išsiskirti, todėl per metus sukuria bent du naujus valgiaraščius, kad suintriguotų užsukti naujus klientus, o nuolatiniai restorano lankytojai taip pat nenuobodžiautų. „Dabar labai populiaru naudoti daugiau prieskonių, nes jie laikomi labai sveikais – kai kurie turi daugiau žmogaus organizmui reikalingų antioksidantų nei vaisiai ir daržovės. Kita tendencija – siūloma paragauti nedidelių įvairių patiekalų porcijų – po degustacinio valgiaraščio žmogus turi jaustis nepersivalgęs ir nebijoti skrandžio skausmų. Tai irgi menas,“ – šypsosi pašnekovai.

Didžiausias pasaulyje turgus
Rungis iš artiDar viena svarbi akimirka Paryžiaus restoranuose – viskas skanu ir vienodo lygio, todėl negali išskirti patiekalo, „geresnio“ už kitus. Iš dalies tai pasiekiama naudojant kokybiškus maisto produktus. „Lietuvoje tai didžiulė problema – restoranų virėjai lig šiol neturi teisės apsipirkti turguose, o Paryžiuje ir daugelyje kitų Europos miestų tai įprastas reiškinys. Rytinis virtuvės vadovų apsilankymas turguose pas vietinius ūkininkus išsirenkant šviežias žuvis, mėsą, daržoves – kiekvieno vyriausiojo virėjo mėgstamas ritualas ir neatsiejama darbo dienos dalis, kuriai teikiama didžiulė svarba ir juntamas toks pat didelis malonumas. Būtent todėl Paryžiaus restoranuose – tik šviežias maistas ir jokios šaldytos produkcijos“, – teigia Aleksandras.

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė, šiemet apsilankiusi Paryžiuje esančiame didžiausiame pasaulyje Renžiso turguje (pranc. Marché d’Intérêt National de Rungis), mano, kad šiame mieste atidaryti gerą restoraną lengviau nei mūsų šalyje, nes nėra šviežio maisto pasiekiamumo problemos – vien šiame turguje galima gauti visų reikalingų puikios kokybės produktų: nuo sūrių, mėsos, paukštienos ir jūrų gėrybių iki gero vyno ar kitų gėrimų.

Rungis iš toliRenžiso turgus, įsikūręs Paryžiaus pietuose (1 rue de la Tour), veikia jau daugiau nei pusę amžiaus. Turguje – daugiau kaip 230 ha užimantis sandėlių plotas. Seniausias Vilniuje Halės turgus, prieš kelis metus atšventęs 100 metų jubiliejų, yra 250 kartų mažesnis už savo bičiulį iš Prancūzijos, kuriame trečią valandą nakties jau pilna žmonių – daugiausia restoranų darbuotojų iš Paryžiaus ir jo apylinkių, atvykusių atlikti malonų, nors ir ankstyvą šviežių produktų pirkimo ritualą. Prieš apsilankymą E. Šiškauskienė šį turgų įsivaizdavo kaip rytietišką, kuriame visko galima paragauti, tačiau iš tikrųjų tai dideli sandėliai, o į skirtingas turgaus vietas, laikantis švaros taisyklių, važiuojama elektra varomais automobiliais. Turguje gali lankytis ne tik restoranų ar prekybos centrų atstovai – jis atviras visiems. Naujosios technologijos čia taip pat aktyviai naudojamos. „Dažniausiai turguje susirandi tiekėją, o vėliau užsakymus vykdai internetu. Tai lyg savotiška prekių ekspozicija“, – teigia E. Šiškauskienė. Renžiso turgus suskirstytas į skirtingas dalis: lankytojų laukia valgomų gėlių, žuvų, jūrų gėrybių, daržovių rajonai… Galima nusipirkti tokių specifinių produktų kaip, pavyzdžiui, specialios rūšies bulvės, skirtos tik mikrobangų krosnelei… Pačiame turguje yra restoranėlių, kur galima skanauti itin šviežią maistą, tačiau apie 7–8 val. ryto darbas turguje baigiasi.

Kai manai, kad jau viską matei…
Bercy„Daugelis Paryžiuje pabuvojusių keletą sykių mano, kad jau viską patyrė šiame mieste. Tuomet patariu užsukti į Bercy paviljoną (53 avenue des Terroirs de France) – namo grįšite pilni naujų įspūdžių ir noro atrasti dar tokių puikių vietų“, – šypsosi E. Šiškauskienė. Tai iš XVIII a. mūrinių vyno sandėlių sukonstruotas rajonas – tarp dviejų sandėlių eilių įsikūrė pasažas, kuriame pilna kosmetikos, interjero ir gurmaniškų parduotuvyčių bei restoranėlių. Beje, šis senovinis miestelis apsuptas modernaus rajono – tarsi oazė tarp dangoraižių.

E. Šiškauskienė kasmet dalyvauja Europos viešbučių ir restoranų konfederacijos (HOTREC) rengiamoje generalinėje asamblėjoje 24 Europos šalims. Asamblėja kaskart vyksta kitoje šalyje – toje, kuri tuo metu prezidentauja Europos Parlamente. Vadovavimas trunka pusę metų, todėl Evalda du kartus per metus išsiruošia į šias nuostabias keliones. Tai visuomet būna ypatingi renginiai – kiekviena šalis kultūrinės programos metu bando kuo geriau pasirodyti svečiams iš kitų šalių.

Musee Art ForainPraėjusiais metais asamblėja vyko Paryžiuje, Bercy paviljone esančiame karuselių muziejuje (Musée des Arts Forains). Muziejaus pradininkas Jeanas Paulis Favandas – aistringas 1845–1897 m. sukurtų karuselių kolekcionierius. Dabar šis uždaras muziejus užima penkias didžiules sales, kurių vartai lankytojams atsiveria tik renginių metu. Būtent čia vyko ir šių metų pirmosios asamblėjos kultūrinė programa. E. Šiškauskienei sunku apsakyti potyrį, kurį sukelia unikali karuselių muziejaus aplinka. „Teritorijos kiemelyje auga seni dideli medžiai, o iš jų sklinda įvairūs vaiduokliški garsai, tad jautiesi patekęs į siurrealistinį pasaulį. Lauke sukabinti didžiuliai krištoliniai sietynai ir aksominės užuolaidos, kurios slepia kitą laikotarpį – užėjęs į pirmąją salę, pasijunti tarsi patekęs į „smetoniškus“ laikus – karuselės žybsi, sukasi, groja skambi muzika. Tarsi keliautum laiko mašina… Visi kikena, siurbčioja šampaną ir supasi ant karuselių, o veiduose spindi vaikiškos šypsenos“, – pasakoja pašnekovė. Kiti svečiai išsirikiavę prie cukraus vatos automato laukia savo eilės – pasmaguriauti ant mažo pagaliuko pasmeigtų žąsų ar ančių kepenėlių (pranc. foie gras), apvyniotų cukraus vata. „Nuostabus užkandis prie šampano taurės“, – teigia Evalda.

Lauktuvės iš Paryžiaus
Žąsų ar ančių kepenėlių paštetais (pranc. pâté de foie gras) E. Šiškauskienė tradiciškai mėgaujasi kaskart apsilankiusi Paryžiuje, kaip ir įvairiais paštetais, jūrų gėrybėmis bei austrėmis su šampanu – šventas dalykas jų paragauti šiame mieste. Paprastai išvardytus skanėstus pašnekovė parsiveža ir lauktuvėms kartu su geru aliejumi, alyvuogėmis ir sūriais iš gurmaniškų parduotuvėlių – tai, ko dar pasigenda Lietuvoje. Tokios specializuotos parduotuvėlės (pranc. Charcuterie) Prancūzijoje labai populiarios. Jose dažnai apsilanko ir turistai. Žymiausia tokia parduotuvė Paryžiuje – 1950 m. atsidariusi „Caviar House & Prunier“ (16 avenue Victor Hugo), paprastai vadinama tiesiog ikrų namais. Tai bene vienintelė pasaulyje parduotuvė, kai kurių rūšių ikrus gaunanti nepraėjus 24 valandoms nuo jų paruošimo, todėl čia įsigyti ikrai yra mažiau sūdyti nei kitur. Tokio tipo parduotuvėlėse smagiausias dalykas – šnektelti su pardavėjais, kurie gali išsamiai papasakoti apie kiekvieną produktą. Tiesa, populiariuose ikrų namuose „Prunier“ dažnai pilna žurnalistų, fotografų ir operatorių, užimančių beveik visą pardavėjų dėmesį, tačiau tokiuose „filmavimuose“ sudalyvauti savotiškai smagu – kas nors paprašys papozuoti, palaikyti butelį šampano ir galbūt nemokamai paragauti įvairių delikatesų.

Kita panašaus tipo populiari gurmaniška parduotuvėlė – tai trumų namai „Maison de la Truffe“ (19 place de la Madeleine), Paryžiuje įsikūrę dar anksčiau nei „Prunier“ – 1932 metais. Čia galima įsigyti įvairių paštetų iš žąsų kepenėlių, ikrų, trumų bei kitų išskirtinių maisto produktų. Vienas populiariausių dalykų – paprašyti prekes gražiai supakuoti į įspūdingus dovanų krepšelius. Šalia yra restoranas, kurio patiekalams naudojami visi produktai, esantys parduotuvės vitrinose. Paskanauti vadinamuoju „nustatytos kainos“ (pranc. prix-fixe) valgiaraščiu galima už 70 litų žmogui (apie 230 litų, jei pageidaujama į patiekalus įdėti trumų). Dauguma pagrindinių patiekalų kainuoja apie 100 litų, tačiau ikrų valgiaraštis gali siekti iki 17 000 litų vienam asmeniui!

Paryžiuje įmantrių ar dar neskanautų maisto produktų galima rasti ne tik prestižinėse parduotuvėse, bet ir nedideliuose prekybos centruose, o skaniai pavalgyti galima kiekviename iš 20 rajonų. Tai miestas, kurio dvasiai pajusti vienos kelionės neužtenka. Paryžius gali suteikti daug malonių akimirkų, tačiau tai ne tas mažytis Prancūzijos miestelis, kuriame po savaitės jau žinote visus vietinius vyndarius ir mokate apylinkėse gaminamų sūrių pavadinimus. Juk, pasak seno miesto menininkų posakio, „Paryžius yra teatras, kuriame moki už savo vietą prarandamu laiku… “

Caviar House Prunier

Įdomiausios Paryžiaus kavinės ir restoranai
„Beauviliers“ (52 Rue Lamarck) – geriausia Monmartre ir šventiškiausia Paryžiuje vieta. Veržlus vyriausiasis virėjas Edouard’as Cartier idėjų semiasi iš senų kulinarijos knygų. Populiariausi patiekalai: marinuotos virtos raudonosios kefalės (isp. escabèche), veršienos nugarinės dalis su inkstu (pranc. rognonnade) ir tradicinis prancūzų dievinamas citrininis pyragas.

„The Hemingway Bar“ (15 place Vendôme) – nostalgiškas, nedidelis, jaukus baras, kuriame dirba oficialiai geriausias pasaulyje barmenas Colinas Peteris Fieldas. Čia patiekiami įmantrūs kokteiliai, puošiami šviežiais gėlių žiedais.

„Les Deux Magots“ (St-Germain-des-Prés 75006) – kavinė, lig šiol garsi savo lankytojais. Čia užsuka miesto literatai ir intelektualai. Išgarsėjo 3–4 dešimtmetyje, kai rinkdavosi miesto elitas – dailininkai siurrealistai ir jauni rašytojai, tarp jų buvo ir Ernestas Hemingway, o šeštajame dešimtmetyje kavinę pamėgo egzistencializmo filosofai ir rašytojai. Kavinė pavadinta pagal dvi medines kinų prekybininkų (pranc. magots) statulas, kurios puošia vieną stulpą. Čia gera pasimėgauti karštu šokoladu ir žvilgčioti į praeivius.

„Le Procope“ (13 rue de l’Ancienne Comédie) – manoma, kad ši 1686 m. siciliečio Francesco Procopie įkurta kavinė yra pirmoji pasaulyje. Ji greitai išpopuliarėjo tarp miesto politikų ir literatų elito bei aktorių. Čia dažnai lankydavosi Benjaminas Franklinas ir filosofas Voltaire’as, kuris per dieną išgerdavo net 40 puodelių mėgstamos kavos su šokoladu! Napoleonas palikdavo savo skrybėlę kaip užstatą, kai eidavo ieškoti pinigų, kad galėtų apmokėti sąskaitas.

„La Coupole“ (102 boulevard du Montparnasse) – ši madinga kavinė-restoranas-šokių salė, atsidariusi 1927 m., puikuojasi garsiomis kolonomis, kurias dekoravo įvairūs vietiniai dailininkai. Čia lankydavosi Jeanas Paulis Sartre’as, Josephine Baker ir Romanas Polanskis.

Paryžius yra antrasis pasaulyje miestas pagal garsiojo „Michelin“ gido restoranams suteiktų žvaigždučių skaičių. Iš viso pagal 2008 m. „Michelin“ gidą Paryžiaus restoranams suteiktos 97 žvaigždutės. Paryžių aplenkė tik Tokijas, kurio restoranai puikuojasi 191 žvaigždute. Tačiau Paryžiuje yra daugiausia trimis žvaigždutėmis įvertintų restoranų nei bet kuriame kitame pasaulio mieste. Tai restoranai „L’Ambroisie“, „Arpege“, „Astrance“, „Grand Vefour“, „Guy Savoy“, „Ledoyen“, „Meurice“, „Pierre Gagnaire“, „Plaza Athenee“ bei „Pre patalan“. Trys „Michelin“ žvaigždutės skiriamos toms vietoms, kurios tampa kelionių tikslais, – į šiuos restoranus verta važiuoti pavalgyti iš svečios šalies, net jei ir neplanuojate atostogų praleisti Paryžiuje.

Parašykite komentarą

Filed under Laisvalaikis, Maistas, Restoranai

Galerija “Umbrija – gurmanų rojus”

Kelionės įspūdžiai.

Komentarų: 1

Filed under Gėrimai, Laisvalaikis, Maistas

Keisčiausi maisto festivaliai

Aplankėte visus žinomiausius gastronomijos festivalius ir nebeturite minčių, ką naujo pamatyti ir paragauti šiemet? Kuo puikiausiai tinka netradiciniai maisto festivaliai, kurių visame pasaulyje vyksta tiek, jog būtų galima išsiruošti į metų ilgumo kelionę. Tačiau nuo ko pradėti?

Gilroy česnako festivalis, Kalifornija, JAV
ČesnakėliaiČesnako tėvynė – vakarų Azija, tačiau česnako sostine vadinamas Kalifornijoje esantis Gilroy miestas, kurio apylinkėse užauginama ypač daug česnakų. Mieste kasmet vyksta Gilroy česnako festivalis, kurio metu nė vienas patiekalas neapsieina be česnako. Itin kvapi šventė kasmet sutraukia virš 100 tūkst. lankytojų, kurie suvartoja daugiau kaip dvi su puse tonos česnako.

Šventės lankytojai gali skanauti ne tik tradicinių patiekalų iš šio stipraus skonio augalo, bet ir smaližiauti česnakų ledais, atsigaivinti česnakiniu gazuotu gėrimu ir sučiulpti pikantišką česnakų ledinuką ant pagaliuko.

Sūrio ridenimo festivalis, Gloucesteršyras, Didžioji Britanija
Kiekvieną gegužę nuo Gloucesteršyro mieste esančios nepaprastai stačios Kubiliaus Kalvos strimgalviais pasileidžia minia entuziastų, norinčių būti pirmi sugriebę pakalne riedantį Gloucesteršyro sūrį. Niekas tiksliai nežino, nuo kada šioje vietoje šimtai žmonių (rizikuojantys savo gyvybėmis ir galūnėmis) sumanė ridentis paskui sūrį. Rašytiniai šaltiniai siekia XIX a. pradžią. Beje, kasmet atsiranda nukentėjusių, todėl jau kurį laiką varžybose negali dalyvauti vaikai. Moterys ir vyrai nuo kalvos riedantį sūrį persekioja atskirai.

La Tomatina – Valencija, Ispanija
TomatinaLa Tomatina maisto ir kovų meno festivalis ramiame Buñol mieste nuvilnija paskutinį rugpjūčio trečiadienį. Festivalio metu nuožmiai sutraiškoma virš 100 tonų niekuo nenusikaltusių stipriai pernokusių pomidorų. Į nedidelį miestelį, kuriame yra vos 10 tūkst. gyventojų, susirenka 4 kartus daugiau „kovotojų” iš viso pasaulio, norinčių įrodyti savo pranašumą brutaliame gatvėse vykstančiame mūšyje.

Savaitės ilgumo festivalio metu iki pomidorų mūšio vyksta muzikiniai koncertai, paradai ir šokiai po atviru dangumi, kuriame sproginėja fejerverkų salvės. Naktį prieš mūšį festivalio dalyviai rungiasi tradicinio Valencijos valgio – paeljos – ruošimo varžybose.

Džiaugsmas festivalio dalyviams – galvos skausmas miesto gyventojams. Ruošdamiesi purvinai netvarkai Buñol miestelio parduotuvių savininkai ant vitrinų išskleidžia didžiules plastikines dangas, kad apsisaugotų nuo “kruvinų” skerdynių.

Kasmetinė “Fantastiškos ilties” barškuolės medžioklė, Okla, JAV
Jau pusę šimtmečio balandžio mėn. Waurika mieste rengiama barškuolių gyvačių medžioklė. Jos metu didžiausią barškuolę sugavęs dalyvis laimi 150 JAV dolerių. Jei barškuolių gyvačių gaudymas Jums atrodo per drąsus laisvalaikio užsiėmimas, į šventę galite atvykti paragauti ant žarijų keptos barškuolės mėsos ar vietiniams supirkėjams maisto gamybai parduoti savo užaugintą barškuolę. Galiausiai, galite įsigyti šviežios gyvačių mėsos ir, saugodamiesi dar nesugautų barškuolių, išvykti pasigaminti delikatesų namuose.

Nuorodos

Gilroy česnako festivalis

La Tomatina 

Gloucesteršyro sūrio ridenimo festivalis 

“Fantastiškos ilties” barškuolės medžioklė 

Parašykite komentarą

Filed under Laisvalaikis, Vienu kąsniu

Galerija “Karkasono kraštas – Langedoko vyno oazė”

Kelionės įspūdžiai.

Nuotrauka “k-carcassonne_1600x1200” saugoma autoriaus teisių.

Parašykite komentarą

Filed under Gėrimai, Laisvalaikis, Maistas