Prancūzijos vynai – po paslapties šydu?

Prancūzija – tai vyno karalystė, kurios įtakos negali išvengti nė viena vyną gaminanti šalis. Trys žinomiausi šalies regionai Bordo, Burgundija ir Šampanė nežada niekam užleisti vietos. Tačiau ar tikrai geriausi Prancūzijos vynai kilę tik iš šių žemių? Vyno ekspertai ir nebijantys rizikuoti entuziastai, išsamiau susipažinę su Prancūzijos vyno regionais, atranda nuostabių, pasaulio dar neatrastų ar jau pamirštų perliukų, tačiau tik pradedantiesiems žengti į stebuklingą Prancūzijos vyno pasaulį tai padaryti sunku. Apie sunkumus, su kuriais susiduria ir vyną mėgstantys lietuviai, ir patys Prancūzijos vynininkai, kalbėjomės su vyno ekspertu Gintautu Jašinsku bei Prancūzijos vynų kultūrą Lietuvoje propaguojančiu Augustu Žilinsku.

Vyno ekspertas G. Jašinskas pastebi, kad, nors Prancūzija labai įvairi, lietuviams kyla pagunda ją „tempti ant vieno kurpalio“. Lietuvių akimis, Prancūzija – elitinio vyno gamintoja. Tačiau šalies vyndariai jau išmoko reaguoti į naujojo pasaulio mestus iššūkius, tad siūlo ir labai nebrangaus bei kompetentingai pagaminto vyno.

Apie Prancūziją kaip vyno šalį garsinančius Bordo, Burgundijos bei Šampanės regionus lietuvių vyno vartotojai taip pat gerai žino kaip ir visas pasaulis. Tačiau, pasak G. Jašinsko, šie regionai nepelnytai užgožia kitus Prancūzijos vyno gamintojų rajonus. „Labiausiai nuskriaustos vietos – tai Luaros slėnis ir Elzasas. Manau, šių dviejų regionų vynas Prancūzijoje labiausiai neįvertintas. Luaros slėnyje ir Elzase pagamintas vynas, pasvėrus kainą bei kokybę, tampa puikus pirkinys. Žinoma, tuomet butelis vyno gali kainuoti ir daugiau nei 20, kartais net apie 60 litų, tačiau tokios pat kokybės kitų šalių ar regionų vynas paprastai kainuoja dar daugiau“, – teigia vyno ekspertas.

Šie du rajonai susidomėjimo stoka skundžiasi dėl skirtingų priežasčių. „Elzase greičiausiai trūksta identiteto. Šiame regione aukščiausios rūšies vyno vardas Appellation d’Origine Contrôlée (AOC – kontroliuojamos kilmės kategorija) suteikiamas vynams, gaminamiems iš retesnių rūšių vynuogių, kurios kitose Prancūzijos vietose neauginamos (pavyzdžiui, Silvaner, Gewurztraminer, Riesling). Kita vertus, neprancūziškai skambantys vyndarių vardai bei pavardės ir vokiškomis tradicijomis paremtas butelių etikečių dizainas tarsi trukdo žmonėms suvokti jį kaip prancūzišką vyną, o šios abejonės vartotojų galvose neskatina prekybos. Tačiau lazda turi du galus – vyno ekspertams tai labai paranku, nes puikus vynas iš Elzaso kainuoja mažiau, nei galėtų“, – šypsosi G. Jašinskas.

Luaros slėnio vyno problema kiek kitokia. „Dvi garsiausios šio regiono vynuogynų teritorijos Sincere ir Puie Fumee džiaugiasi pernelyg dideliu dėmesiu – dažnai vyno pirkėjai (ypač bendrovės, restoranai ir pan.) domisi tik šių dviejų vynuogynų rajonų vynais, nors kaina, mokama už šiuos vynus, ne visada būna protinga“, – pastebi pašnekovas.

Kituose Luaros slėnio rajonuose – Luvree Mont Louis, Quartz de Champs, Coteau du Layon, Coteau de l’Obensse – taip pat gaminami ypatingi vynai, bet jiems pirkėjai gaili dėmesio ir kantrybės. „Šie rajonai – lobynas, kuriame žmogus, turėdamas 20 eurų kupiūrą, gali atrasti nuostabų vyną. Su tokia pat kupiūra nei Burgundijoje, nei Šampanėje, nei Bordo regione nieko panašaus nerasite“, – teigia G. Jašinskas. Kita vertus, Luaros slėnyje dauguma gamintojų – labai maži, tad nepakanka lėšų bandyti eksportuoti savo vyną. Su šia problema susiduria daugelis mažųjų vyndarių.

Pagrindiniai vyno regionai
Prancūzijoje yra 10 pagrindinių vyno regionų. Tai Bordo, Burgundija, Šampanė, Elzasas, Luara, Ronos slėnis, Prancūzijos pietvakarių regionas, Provansas, Langedokas-Rusijonas bei Rovu ir Savoja. Regionai išvardyti mažėjimo tvarka pagal svarbą – vertinant jų gamybos apimtis, vyno kokybę ir stilistinę įvairovę. Skirtingos šalys ginčijasi, kas turėtų užimti pirmąją vietą (Bordo ar Burgundija), tačiau iš esmės regionų sąrašas dažniausiai atrodo būtent toks. „Be to, svarbu pridurti, kad dažnai žmonės, pasitelkdami šį sąrašą, nepelnytai nuvertina vynus. Tarkim, Prancūzijoje pagal svarbą šeštasis vyno regionas Ronos slėnis, jį perkėlus į Ispaniją, manau, taptų pirmuoju. Tad tai, kas Prancūzijoje neužima lyderio pozicijų, palyginti su kitų šalių vynais, gali pirmauti net ir didele persvara“, – teigia G. Jašinskas.

Kas būdinga šiems regionams?
Bordo – tai raudonojo vyno karalystė, nors čia gaminamas ir baltasis sausas vynas. Čia nuo senų laikų išliko griežta hierarchija – daugybė grafų ir baronų, gyvenančių savo pilyse – jie taip vadina savo namus, ir nesvarbu, ar tai rūmai, ar mažos lūšnelės. Dažniausiai šio regiono vynai – maišyti (assemblage). Bordo vietovėse vienos rūšies vynuogių derliaus vynas nėra tipiškas reiškinys. Maišymo priežastis – noras pagaminti geresnį gėrimą, nes raudonojo vyno žaliavai naudojamos vynuogės Cabernet Sauvignon kartais neduoda tinkamų rezultatų. Baltasis vynas taip pat maišomas, tačiau siekiant kitų tikslų – norit suteikti daugiau svorio ar intensyvumo. Maišymas nelemia prastesnės vyno kokybės, tiesiog egzistuoja toks dėsningumas – šiltuose rajonuose dažniausiai gaminamas maišyto derliaus vynas.

Raudonieji Cabernet Sauvignon vynai iš Bordo – tai etalonas, į kurį lygiuojasi viso pasaulio vyndariai. Tačiau konkurencija gana rimta – tos pačios kokybės vynas iš Cabernet Sauvignon jau gaminamas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Raudonųjų Merlot vynų iš Bordo regiono taip pat ilgą laiką niekam nepavyko atkartoti, net ir patiems Bordo vyndariams, tačiau juos sparčiai vejasi italai, Toskanos pakrantės dalyje gamindami ypač aukštos kokybės raudonuosius Merlot vynus.

Kalbant apie Bordo, reikia paminėti didingus baltuosius saldžius vynus iš vėlyvojo skynimo derliaus uogų. Kai kurių Bordo vynuogynų techniniuose reikalavimuose (pavyzdžiui, Sauterne ir Barsac) reikalaujama, kad uogos būtų paveiktos kilniojo pelėsio. „Iš sąlyginai šiltomis sąlygomis auginto derliaus, paveikto šio grybelio, pagaminto vyno, ko gero, dar ilgai niekam nepavyks pakartoti – ne tik dėl ypatingų klimato sąlygų, bet ir dėl investicijų“, – teigia G. Jašinskas. Tokį vyną pagaminti labai sunku – pelėsis iš vynuogių išsiurbia labai daug vandens, todėl išeina tik ketvirtadalis vyno, kurį būtų galima gauti iš sveikų uogų.

Burgundija – nemaišyto vyno karalystė. Tai vienas šiauresnių regionų Prancūzijos teritorijoje. Čia karaliauja baltosios vynuogės Chardonnay, nors beveik į kiekvieną vyną gali būti įmaišoma keli procentai ir kitų vynuogių rūšių derliaus. „Iš Šiaurės Burgundijoje augančių vynuogių Chablis gaminamas vynas ypatingas – dirva, kurioje veši vynuogynai, kupina kriauklių kiautelių, tad šį derinį labai sunku atkartoti, ir greičiausiai dar negreit teks paragauti tokios kokybės kitų šalių ar regionų vyno“, – pastebi vyno ekspertas.

Vidurio Burgundija garsėja galingesniais, dažniausiai ąžuolo statinėse laikytais baltaisiais vynais. Į šiuos vynus taip pat bando lygiuotis daugelis vyno gamintojų, tad panašios kokybės vynų jau galima atrasti Vidurio Italijoje, Kalifornijos valstijoje ir Vakarų Australijoje. Vidurio Burgundijoje iš vynuogių Pinot noir derliaus gaminamas raudonasis vynas, pašnekovo manymu, vargu ar kada nors bus pakartotas kitur. „Tai idealus vynuogynų, dirvos ir klimato derinys bei galimybė investuoti į vyną. Kartais net radus tokias pačias sąlygas kitose vietovėse vis vien neapsimoka gaminti vyno dėl pernelyg didelių investicijų poreikio – teoriškai vyną galima gaminti, tačiau tai niekuomet neatsipirks“, – teigia G. Jašinskas.

Toks pat likimas laukia ir Pietų Burgundijoje uogų Gamet pagrindu pagamintų vynų, nes šios vynuogės per daug reiklios ir lepios, tad geriausi jų derliaus vynai – tik iš Burgundijos.

Šampanė – tai klasikinių, dvigubos fermentacijos būdu pagamintų putojančių vynų karalystė. Šampanėje gaminamas vynas antrą kartą natūraliai fermentuojamas butelio viduje. Toks būdas vadinamas šampanizacija. Šampanu gali vadintis tik šampanizacijos būdu ir tik šiame regione pagamintas putojantis vynas. „Lietuviai nemato didelio skirtumo tarp šampanizacijos ir karbonizacijos, kai vynas didelėse talpose nenatūraliu būdu prisotinamas angliarūgštės. Šie du būdai neturi nieko bendra, kaip ir jais pagamintų putojančių vynų kokybė“, – teigia vyno ekspertas G. Jašinskas.

Šampanas – paprastai trijų vynuogių rūšių derliaus mišinys – baltųjų Chardonnay, tamsiųjų Pinot noir ir Pinot Menniet uogų derliaus produktas. Šampanas – tai ne spalvotasis, o baltasis vynas, nes tamsiosios uogos tik lengvai spustelėjamos, kad sultys, kurios yra bespalvės, ištekėtų iš minkštimo. Nors Šampanės putojantis vynas šiuo metu pats brangiausias, ateityje dėl augančios paklausos, ko gero, jo kaina tik didės, o šampano kokybei geros alternatyvos kol kas nėra. „Tiesa, ispanų bei italų putojantis vynas panašios kokybės, tačiau kaina tokia pat aukšta kaip ir šampano, tad vartotojui nėra prasmės įsigyti putojančio vyno už šampano kainą“, – teigia pašnekovas.

Elzaso regione dažniausiai gaminami nemaišyti atskirų vynmedžių Riesling, Pinot Gris, Pinot Blanc, Silvaner ir Muscat derliaus ypatingi vynai. Elzasas – pati geriausia vieta daugeliui šių vynuogių rūšių vynuogynams augti. Elzaso vynuogynuose uogos sirpsta lėtai ir ilgai. „Tai suteikia ypatingą aromatą, kurio elegancija ir ryškus kvapas nušluosto nosį daugeliui naujojo pasaulio šalių vynų“, – pastebi vyno ekspertas.

Luaros slėnis užima didelį plotą, tačiau ne visame regione auginami vynuogynai. Arčiausiai Atlanto vandenyno esanti Nanto dalis – tai vynmedžių Muscadet (arba Melon de Bourgogne) rojus. Vynuogių Muscadet derliaus vynai – lengvi, paprasti, mielai ragaujami. Vidurio Luaros dalyje -Anžu Turo miesto apylinkėse – verta paragauti aukštos kokybės ir nebrangių vynų iš vynuogių Cabernet Franc, Cabernet Sauvignon, Malbec bei Pinot noir.

Ronos slėnis labai nevienodas. Šiaurės Rona – tai vėsaus klimato regionas. Čia puikiai bręsta vynmedžių Syrah uogos. Pavyzdiniai vynai – Cotroti, Ermitaž, Cornas. Pietų Rona – tai maišyto vyno karalystė. Čia maišomas Grenage, Syrah, Murved, Carignan vynmedžių derlius raudoniesiems vynams, o Ursan, Marsan, Vienje – baltiesiems. „Šie mišiniai – pavyzdys, kurį kartoti bando ne tik naujojo pasaulio šalių vyndariai, bet ir kaimynai ispanai, – teigia G. Jašinskas. – Tai labai aukštos kokybės vynai.“

Sulig Ronos slėniu baigiasi pavyzdiniai regionai, į kurių gaminamus vynus bando lygiuotis visas pasaulis ir kurių vynų kokybę atkartoti – nepaprastai sunku. Kituose Prancūzijos regionuose gaminamas pavyzdinis vynas – per daug unikalus, kad būtų galima jį pakartoti kitose šalyse. Rovu ir Savojos regione gaminamas vadinamasis geltonasis vynas – jis rauginamas nepilnose statinėse. „Tai unikalus produktas. Jo poreikis – labai mažas, todėl niekas ir nesistengia jo atkartoti“, – teigia vyno ekspertas G. Jašinskas.

Prancūzijos pietvakarių regionas taip pat išsiskiria unikaliu vynu ir vynuogių rūšimis – Tannat naudojamos raudoniesiems vynams, Gros Mansenque – baltiesiems. Šiuos vynus labai sunku pakartoti, nes beveik neįmanoma sukurti ar rasti tokių ypatingų gamtinių sąlygų kitose pasaulio vietose.

Provansas ir Langedokas-Rusijonas – tie regionai, kurie kaip ir naujojo pasaulio šalys įsileido daugiausia naujovių, tačiau kartu su naujovėmis išnyko galimybė paragauti tradicinių šių regionų vynų, anksčiau garsinusių pietinius Prancūzijos kraštus.

Etikečių ženklinimo sistema
Žemiausią Prancūzijos vynų hierarchijos pakopą užima stalo vynas – Vin de table. Prancūzijoje, kitaip nei kaimyninėje Italijoje, ypatingo stalo vyno nėra. Išimtys suskaičiuojamos ant vienos rankos pirštų. Prancūziškas stalo vynas – labai paprastas, kasdienis, dažniausiai maišomas iš skirtingų regionų vynuogių derliaus, tad jo ženklinimui draudžiama naudoti konkrečios vietovės pavadinimą (gamintojai, norintys nurodyti gamybos vietą, tegali pateikti vietovės pašto indeksą) – etiketėje žymima, kad vynas pagamintas Prancūzijoje.

Aukštesnė kategorija – krašto vynas – Vin de Pays. Iš esmės, pasak G. Jašinsko, skirtumas tarp Vin de Pays ir aukščiausios kategorijos AOC – labiau filosofinis, o ne kokybinis. Krašto vynas gaminamas nenaudojant tradicinių vyno rūšių. Taip pat gali būti naudojamas netradicinis vyno gamybos metodas. Tai lemia, kad vynas negali būti ženklinamas AOC. Krašto vyno etiketėje nurodomas regionas, kuriame pagamintas vynas.

AOC – tai mažiausiai kūrybinės laisvės suteikianti kategorija, tačiau gaminant tokį vyną jos ir nereikia, nes tradicijų suformuotas bei įstatymų numatytas tam tikras vynuogynų plotas, derliaus rinkimas ir leistino apdirbimo būdo naudojimas dažniausiai duoda ypatingą rezultatą, todėl ir saugomas Prancūzijos nacionalinio kilmės apeliacijų instituto (Institut National des Appellations d’Origine, INAO). Yra atvejų, kai eksperimentai su šios kategorijos vynais davė įspūdingų rezultatų, tačiau tuomet vynas tapdavo Vin de Pays kategorijos. Prancūzija, 1935 m. pirmoji įsivedusi AOC sistemą, tuo metu buvo labiausiai pažengusi šalis kokybiško tradicinio vyno gaminimo srityje, todėl prancūzai nesusidūrė su italams iškilusia dilema, kai jie įvedė panašų vyno kilmės priežiūros reglamentą, – ar gaminti tradicinį, formaliai aukštesnio rango, tačiau ne tokį kokybišką vyną ir neprarasti kategorijos, ar įsileisti naujoves ir gaminti geresnį vyną, tačiau nebesilaikyti tradicijų.

Dar viena prancūziškų vynų kategorija, kurios Lietuvoje beveik neužtiksi, – tai Vin Délimité de Qualité Superieure (VDQS – reglamentuotas aukščiausios kokybės vynas). Tai kategorija, jungianti krašto vyną ir kontroliuojamos kilmės kategoriją. VDQS rangą turi retas vynas, nes dažniausiai prabėgus keleriems metams jam suteikiama aukščiausia – AOC – kategorija.

Kai kurie regionai turi papildomas vynuogynų klasifikacijas. Bordo, Burgundija, Šampanė ir Elzasas turi sistemą „Grand Cru“, pagal kurią ūkiai arba skirtingų savininkų valdomos vynuogynų teritorijos skirstomos į rangus „Grand Cru“ ir „Premier Cru“. Tai papildomos kategorijos. Iš esmės taip ženklinami AOC klasės vynai, tačiau suteikiant šį rangą oficialiai pripažįstama, kad kokybė – dar geresnė nei kitų.

Prancūziškas vynas Lietuvoje
Mėgstamiausi lietuvių vynai – prancūziški, itališki ir ispaniški. „Lyginant su naujojo pasaulio vynais, akivaizdu, kad tokios šalys kaip Čilė, Australija, JAV dar ilgai neprilygs prancūziškų vynų įvairovei Lietuvoje“, – teigia G. Jašinskas.

Tačiau lietuviai paviršutiniškai įsivaizduoja Prancūzijos vynų įvairovę, o žinodami tik kelis jos vyno regionus į kitus numoja ranka. Garsiausi Lietuvoje regionai – tai Bordo, Burgundija ir Šampanė. Daugelis lietuvių vyno vartotojų apsiriboja tik šių vietų vynais, be to, dažniausiai pažįsta ne visą regioną, o tik kelis vynuogynų pavadinimus. Šie trys garsiausi Prancūzijos regionai „skriaudžia“ kitus, nes šalių, kuriose vyno kultūra tik pradėjusi megztis, gyventojai paprastai renkasi patikrintus vynus ir nebando eksperimentuoti bei ryžtis naujų skonių paieškoms. Atsižvelgdami į kainą lietuviai taip pat mielai renkasi Langedoko-Rusijono vynus, nes jie pigesni už savo kaimyninių regionų vynus.

Visose Baltijos šalyse mėgstamiausi vynai – švelnaus skonio, kiek saldesni, dažniau raudonieji nei baltieji. Pirkdami vyną lietuviai žiūri į kainą, tik po to į šalį, kurioje vynas pagamintas. Dažniausiai išsamesni duomenys (vynuogių rūšis, regionas, metai ir kt.) pirkėjams neturi įtakos arba į juos gilinamasi tik įvertinus kainą bei šalį. Iš esmės Lietuvoje populiariausias stalo vynas.

Prancūzijos ambasados Vilniuje Prekybos skyriaus Žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus projektų vadovas A. Žilinskas teigia, kad Lietuvoje, taip pat ir kitose Baltijos šalyse, vyno rinka šiek tiek skiriasi nuo senųjų Europos valstybių. Tai lemia ne tik ekonominė plėtra. „Negalima sakyti, kad lietuviai neturi pinigų vynui, tiesiog šalyje egzistuoja kitokios alkoholinių gėrimų tradicijos, todėl sunku per trumpą laiką pakeisti pasirinkimą“, – teigia pašnekovas. Prancūzijoje prie pietų stalo įprasta išgerti butelį vyno, Lietuvoje – bokalą alaus. Tad nenuostabu, kad Prancūzijoje vynas – populiariausias alkoholinis gėrimas, o vienas asmuo per metus vidutiniškai išgeria 55-60 litrų vyno. Lietuvoje kol kas – tik apie 5-6 litrus… Mūsų šalyje pagrindinis vyno vartotojų amžius – nuo 25 iki 55 metų. A. Žilinskas pastebi, kad tokie pat skaičiai vyrauja visoje Europoje.

Patys prancūzai vyną renkasi pagal progas. Pasak A. Žilinsko, stalo vynas taip pat labai populiarus, dažniausiai geriamas prie pietų stalo – iš čia ir kilęs pavadinimas. Lietuvoje, beje, populiariausias prancūziškas vynas – taip pat Vin de table kategorijos. Aukštesnio rango vynų etiketėse pateikiama daugiau informacijos, padedančios išsirinkti tinkamą vyną prie tam tikro valgio. Prancūzams lengviau išsirinkti vyną, nes užrašai etiketėje jiems suteikia daugiau informacijos. Tad perkant prancūzišką vyną būtina mokėti perskaityti etiketę.