Tag Archives: Ekologija

Ekologiškas golfas – smūgis paviršutiniškam gamtos mylėtojui

Tadas JarošiusEkologija – svarbi tema, todėl, sparčiai didėjant ja susirūpinusių piliečių būriui, lengva pasiklysti nuomonių gausybėje. Golfo tradicijoms ir kultūrai atkeliavus į Lietuvą, pasklido kalbos apie šio sporto žalą gamtai. Ar šios nuomonės – mados vaikymasis (prisiminkime Kioto protokolą), ar tikrų faktų ieškojimas? Kodėl visiems taip užstringa ekologija kalbant apie golfo aikštynus? Apie tai šnekamės su vieno iš golfo klubo generaliniu direktoriumi Tadu Jarošiumi, kuriam dažnai tenka dalyvauti tarptautinėse golfo konferencijose, parodose ir seminaruose, kuriuose daug dėmesio skiriama gamtos išsaugojimui.

Gamtos mylėtojai teigia, kad golfo aikštynai prižiūrimi neekologiškai. Pradėkime nuo to, kas yra svarbiausia prižiūrint golfo aikštynus.

„Svarbiausia golfo laukuose yra žolė. Tai gyvas organizmas, todėl visa golfo laukų priežiūros esmė yra rūpinimasis žole. Paprastai kalbant, kaip ir žmonėms, žolei reikia pavalgyti, atsigerti, kvėpuoti ir kartais pailsėti. Ypač svarbu prižiūrėti ne žolės išorę, o jos šaknis – tai, ko nematome. Žolės paviršius tarsi žmogaus oda – kvėpuoja, apsaugo mus nuo smulkių įbrėžimų, tačiau visa esmė po žeme – kūno „viduje“. Sveika žolė yra ta, kuri turi gražias, ilgas šaknis. Kad organizmas būtų sveikas, jo negalima prižiūrėti per daug. Žmonės juk irgi sportuoja, alina save, kad kūnas atsigautų, užsigrūdintų ir taptų stipresnis. Žolei tai irgi tinka – ji visą laiką turi būti truputį alkana. Nesveika persivalgyti nei mums, nei žolei.

Toks požiūris į žolės priežiūrą prieštarauja dažno Lietuvos gamtosaugininko aiškinimams, esą golfo laukai – didžiuliai kiekiai chemikalų, teršiančių gamtą. Jeigu taip prižiūrėtume golfo laukus, toks požiūris būtų trumparegiškas ir žolė greitai nunyktų. Ji pasidarytų vešli, stora, tačiau ją kaipmat užpultų ligos, tad praktiškai žolę reikėtų sėti iš naujo. Ekologams, nepagrįstai engiantiems golfo laukus, trūksta žinių apie tai, kaip jie iš tiesų prižiūrimi. Kai kurie gamtos mylėtojai net neįtaria, kad golfo laukų žolytei prižiūrėti naudojama 15 kartų mažiau trąšų nei rugiais ar rapsais užsėtuose laukuose, kur leidžiamas trąšų kiekis yra apie 300–400 kg vienam hektarui.“

Tad iš kur atsirado mitas, kad golfo laukuose sunaudojama gerokai daugiau chemikalų nei „tradiciniuose“ žemės ūkio laukuose?

Golfukas„Sunku pasakyti. Matyt, tai atkeliavę iš JAV, kuriose anksčiau naudota gana daug chemikalų, nes nenatūraliai ryški žalia žolė buvo laikoma labai gražia. Tačiau dabar ir už Atlanto papūtė visai kiti vėjai. Ekologija sietina su ekonomika – svarbu lauką prižiūrėti kuo pigiau, o visi chemikalai labai brangūs.

Taip pat kuriamos ir jau naudojamos naujosios technologijos – į pagalba gamtai pasitelkiama pati gamta. Tarkim, norint užtikrinti, kad žolės šaknys gaus tam tikrų mitybinių medžiagų, į dirvą įterpiamos gerosios bakterijos, kurios, kalbant paprastai, naudoja vienas medžiagas ir išskiria kitas, itin naudingas žolei.

Golfo laukuose naudojamos skystos trąšos būna pagamintos iš dumblių ar gerųjų bakterijų. Taip pat ir su mumis – norėdami būti sveikesni, valgome jogurtą, kuriame irgi naudojamos gerosios bakterijos. Tokios trąšos golfo aikštynuose paprastai purškiamos vienąsyk, tuomet bakterijos, patekusios į žemę, „susidraugauja“ su žolės šaknimis ir vienos kitoms padeda išgyventi. Bet iš dumblių ar gerųjų bakterijų pagamintos trąšos neturi nieko bendro su chemija. Chemikalai naudojami tik tada, kai atsiranda didelių problemų. Tarkim, fungicidai, sėkmingai naudojami ir žemės ūkyje, į pagalbą pasitelkiami tik atsiradus sunkių žolės ligų. Tačiau tik tuomet, kai ligos puola ridenimo aikšteles (angl. greens). Jose pasėta ypatinga, labai lepi žolytė, be to, ji ir pjaunama labai žemai. Toje vietoje apsauginis sluoksnis – žolės oda – labai plona, todėl ji neatspari grybelinėms ligoms. Tačiau tai vieninteliai chemikalai, naudojami golfo laukuose. O juk ridenimo aikštelės paprastai sudaro tik apie 5 proc. viso golfo aikštynų ploto.

Kiti golfo laukų priežiūros darbai – žolės pjovimas ir jos kompostavimas. Žolė nupjaunama, bet nesurenkama, todėl pati tampa trąša. Dalis nupjautos žolės kompostuojama ir per dvejus ar trejus metus tampa puikiausia dirva, kurią galima apželdinti ar joje sodinti gėles.“

Sklando gandų, kad golfo laukuose sėjama genetiškai modifikuota žolė, o tai savaime yra neekologiška ir gali būti pavojinga sveikatai.

Golfas„Golfo aikštynuose sėjamos tam tikrų rūšių žolės, kurių yra didelė galybė. Kiek aš žinau, genetiškai šios žolės nemodifikuojamos. Mūsų golfo klube pagrindinės žolės – baltosios smilgos, eraičinai ir miglės. Lepios baltosios smilgos pasodintos ridenimo aikštelėse. Kitur naudojami įvairių žolių mišiniai, nes monokultūros sunkiau prisitaiko, joms reikia daugiau priežiūros, tad mišiniai – ekologiškesni ir ekonomiškesni.

Pravartu žinoti, kur geriausia žolei augti. Tinkamiausia vieta – smėlis, tačiau jam trūksta mitybinių medžiagų. Durpės, kuriose tų medžiagų pakankamai, panašios į kempines – jos sunkiau nei smėlis augalams atiduoda vandenį, nors jį ir sulaiko. Smėlyje vanduo skverbiasi gilyn į gruntą, tad žolės šaknys natūraliai auga ilgesnės, kad jį pasiektų. Durpėse žolei nereikia daug stengtis, kad gautų vandens, tad jos šaknys trumpos, neišsivysčiusios. Faktiškai kaip nupiepęs vaikinukas be raumenų. Todėl gerai, stipriai žolei nereikia durpėmis ir chemikalais tręštos žemės. Kuo natūraliau, tuo „sveikiau“.

Žolės rūšys išvedamos skiepijant, o ne genetiškai modifikuojant. Tarkim, išvedamos specialių rūšių žolės golfo aikštynams, įrengtiems prie jūros kranto, kur pučia dideli vėjai, o vanduo druskingas. Žolė, kaip ir žmogus, negali gerti sūraus vandens, tačiau jau bandoma išvesti druską toleruojančias rūšis, tad greitai žolė mus pranoks…

Jau išvesta tokių rūšių, kurioms nereikia daug saulės šviesos. Tokia žolė gali augti miškingose vietovėse įsikūrusiuose golfo aikštynuose. Taigi skiepijant gaunami rezultatai puikūs, todėl genetinis modifikavimas per brangus ir nereikalingas.“

Žalieji pyksta, kad golfo aikštynai iš kaimynystės išveja kitų rūšių augalus, sunaikinama jų įvairovė ir lieka tik žolė.

„Iš dalies tai tiesa – žaidimo aikštelėse neauga jokios kitos kultūros, tačiau aikštynai dažniausiai užima daugiau vietos –  paprastai golfo klubų aikštelės užima mažiau nei natūrali gamtos dalis toje pačioje teritorijoje. Aikštelėse kitos kultūros nesiveisia, bet aplink joms sudaromos palankesnės sąlygos, nei būta prieš tai. Taip golfo aikštynas tampa savotišku draustiniu.“

Kokia lietuvių nuomonė apie golfo laukus? Ar lengva gauti leidimus juos įrengti?

„Lietuvoje aikštynus įrengti sunku. Kol kas laikomasi nuostatos, kad jie kenkia gamtai. Kiek žinau, Europos Sąjungos strategija – skirti lėšas, kad tik žmonės neužsiimų žemės ūkiu, tad golfo laukai – puiki išeitis, kuria būtų galima sėkmingai pasinaudoti ir Lietuvoje.

Kol kas pas mus gajūs stereotipai, o moksliškai savo minčių apie golfo aikštynų žalą niekas pagrįsti neskuba. Ilgainiui neprižiūrima augalija užauga mišku, kuris, jei paliekamas likimo valiai, tampa mažavertis – užželia krūmynais, išstumiami tose vietose prisiglaudę gyvūnai ir pan. Todėl ir niekam neskirtus plotus reikia prižiūrėti, kultivuoti, iš jų išrinkti akmenis. O jei jau norisi krūmynų, geriau tokius plotus užsodinti specialių rūšių augalais, skirtais biokurui gaminti. Turi būti nauda, tuo labiau, kad Lietuvoje dar labai daug laukinės augalijos plotų, kuriuose gyvūnai gali ramiai gyventi.

Be to, iš patirties žinau, kad jei laukuose užsiimama aktyvia, nebrakonieriška veikla, gyvūnai greitai sugyvena su žmonėmis. Didesniuose Londono parkuose drąsiai bėgioja kiškiai, nebijantys žmonių. Niekas jų negaudo, neskriaudžia – štai kaip turime sutarti su gyvūnais!

GolfasLietuvoje miško paskirties žemė yra tabu. Miškas irgi turi gražių, natūralių laukymių ir jam pačiam iš jų didelė nauda – atsiranda kitokių kultūrų, patenka daugiau šviesos ir gyvybės. Pasaulyje labai populiaru golfo laukus įrengti miškuose išnaudojant šias natūralias proskynas, todėl, įrengiant aikšteles, medžiai beveik nekertami. Kita vertus, kas 100 metų miškas tampa brandus, jame galima dalį medžių nukirsti ir užveisti naujas viržes ar palikti proskynas, kuriomis galėtų grožėtis žmonės. Kol pas pas mus pagal įstatymus miškuose negalima nieko daryti – jeigu kerti medžius, turi juos vėl atsodinti. Europoje kiek kitaip – niekas nedraudžia žmonėms grožėtis miškais ir sutvarkyti jų taip, kad būtų galima pasivaikščioti, pasižvalgyti. Tačiau greičiausiai patys lietuviai, tokią laisvę gavę, greitai užterštų naujus plotus. Tad kol kas golfo aikštynai Lietuvoje – puikus pavyzdys, kaip viską gražiai sutvarkyti – taip, kad lankytojams ranka nekiltų šiukšlinti.“

Kokia nauda Lietuvai iš golfo aikštynų?

„Golfas – didžiulė pramonė, kitose šalyse užimanti nemažą dalį ekonomikos. Tarkim, JAV golfo aikštynai kasmet sudaro apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai milžiniškas skaičius. Įsivaizduokime, kokią pagalbą Lietuvos ekonomikai duotų papildomi 6 procentai. O kur dar turistai… Visa tai ateityje neabejotinai plėtosis. O kol kas svarbu skleisti mintį, kad golfas yra ne tik ponų, turtingųjų laisvalaikio būdas. Nereikia itin sunkiai ieškoti, kad Lietuvoje surastum tinkamą vietą golfo aikštynui, tačiau už plotą turi mokėti milžiniškas sumas. Mažesnės investicijos – mažesnė piniginė našta norintiesiems žaisti.

Į JAV mokyklų disciplinas golfas įtrauktas kaip sporto šaka. Jis traktuojamas kaip lygiavertė sporto šaka su krepšiniu, futbolu ir kitomis. Išeidamas pasivaikščioti į parką, tik su golfo lazdomis, visuomet turėsi tikslą, prisiversi daugiau judėti, gausi gerų emocijų ir dar pasportuosi. Kol kas mudu su žmona Vida vaikštome po vaizdingas Lietuvos vietas ir kartu svajojame, kad mūsų vaikų vaikai jau galės išeiti į lauką pasportuoti jaukiame golfo parkelyje.“

Ačiū už pokalbį.

Komentarų: 1

Filed under Interviu, Laisvalaikis

Gyvenkime lėtai ir draugiškai

Slow foodLėtas maistas, ramus gyvenimas, snūduriuojantys miesteliai… Šiuolaikiniam karjeristui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lėčiau, jei viską galima daryti greitai? Skubiai pavalgyti, kosminiu greičiu lėkti į darbą ir miegoti keturias valandas per parą. O dar geriau tiesiog nusnūsti darbo kabinete. Progresas! Tačiau ar tikrai žmonės sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvę, harmoniją ir absoliutų pasitenkinimą per pasaulį bėgant skubiais šuoliais? Jau antrą dešimtmetį egzistuojančio Lėtojo maisto (angl. Slow Food) judėjimo nariai skelbia, jog taip gyventi ne tik nesveika, bet ir pragaištinga. O savo mąstymą judėjimas grindžia šiuolaikiniais būdais.

Kas tai?
Lėtojo maisto judėjimas susikūrė tam, kad kovotų su greitojo maisto kultūra, sparčiai plintančia visame pasaulyje. Judėjimo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Visa šio judėjimo filosofija yra priešprieša greitojo maisto ir skubaus gyvenimo kultūrai.

Judėjimo nariai reikalauja išsaugoti visų šalių nacionalines virtuves ir suteikti joms ypatingų sąlygų. Judėjimas jau jungia virš 100 šalių ir turi daugiau kaip 83 000 narių. Šį reiškinį sukūrė italas Carlo Petrinis. Kiek pašiepdami šių laikų politinį pasaulį, judėjimo nariai save vadina „ekologinės gastronomijos frakcija”.

Judėjimo simbolis – maža sraigytė – taip pat neatsitiktinis. Sraigės juda bei maitinasi lėtai ir ramiai.

Lėtojo maisto samprata
Carlo PetriniMaistas – svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Tai, ką mes valgome, turi įtakos mums ir mus supančiai aplinkai – kaimo kraštovaizdžiui, tradicijų įvairovei ar Žemės klimatui. Sakoma, jog tikri gastronomai niekuomet nepamiršta stipraus ryšio, esančio tarp patiekalo ir planetos.

Šio ryšio nepamiršta ir Lėtojo maisto judėjimo nariai. Jie siekia apginti mūsų maisto produktų įvairovę, skleisti skonio ugdymo mokymą ir supažindinti vartotojus su gero, kokybiško maisto gamintojais.

Lėtojo maisto judėjimas pripažįsta tik natūralų maistą, užaugintą be cheminių medžiagų ir pesticidų. Jis remia organinį žemės ūkį, kurį vienintelį pripažįsta tinkamą maisto produktams auginti. Judėjimo nariai taip pat nepritaria ir genetiškai modifikuoto maisto minčiai. Mokslininkai jau gali perkelti vienos rūšies geną į kitą rūšį, tačiau negali numatyti rezultatų, pasirodysiančių ateityje. Be to, genetiškai modifikuoti pasėliai atima iš ūkininkų galimybę rinktis, kokias kultūras auginti.

Manifestas
Oficialiai Lėtojo maisto judėjimas prasidėjo tuomet, kai penkiolika atstovų iš skirtingų šalių pasirašė Lėtojo maisto manifestą, parengtą judėjimo nario Folco Portinario. Tai įvyko 1989 m. lapkričio 9 dieną. Manifestas skelbia pagrindinius teiginius, kurių laikosi visi judėjimo nariai.

Šis šimtmetis, prasidėjęs industrinės civilizacijos iškilimu, iš pradžių išrado įrenginius, sugebančius pakeisti žmones, o tuomet paskelbė juos gyvenimo modeliu.

Visi mes tapome skubėjimo vergais ir pasidavėme greito gyvenimo virusui, griaunančiam mūsų įpročius, įsiskverbiančiam į mūsų privačias valdas ir verčiančiam mus valgyti greitą, nesubalansuotą maistą.

Jei mes ir vėl norime būti verti Homo Sapiens vardo, turime atsikratyti greičio, kol jis nespėjo palaužti mūsų rūšies iki išnykimo ribos.

Mėgavimasis ramiais bei paprastais dalykais yra vienintelis būdas priešintis greito gyvenimo beprotybei.

Tegu lėtas ir ilgai trunkantis mėgavimasis gyvenimu apsaugo mus nuo blogos įtakos, aukštinančios produktyvumą ir pamirštančios malonumą.

Turiningo gyvenimo pradžia – lėtojo maisto stalas. Atraskime iš naujo vietinės virtuvės kvapą ir skonį. Atsikratykime išsigimusių greitojo maisto padarinių.

Greito gyvenimo stilius, paklūstantis tik produktyvumui, pakeitė natūralų mūsų gyvenimo būdą ir elgseną, grasina mūsų aplinkai bei kraštovaizdžiui. Todėl vienintelis tikras ir progresyvus atsakas yra Lėtojo maisto judėjimas.

Kultūra – tai skonio ugdymas, o ne žeminimas. Todėl tarptautinis keitimasis patirtimi, žiniomis, projektais yra geriausias būdas kultūrai tobulėti.

Lėtojo maisto judėjimas garantuoja geresnę ateitį.

Lėtojo maisto judėjimas – tai idėja, kuriai reikia gausaus kvalifikuotų rėmėjų palaikymo, kad šis judėjimas taptų tarptautiniu dariniu. Todėl judėjimo simbolis yra maža sraigytė.”

Slow foodLėtojo maisto judėjimas manifeste išvardytų gairių siekia įvairiais būdais. Vyksta parodos, renginiai, seminarai. Nusipelniusiems žmonėms teikiami apdovanojimai, o reti patiekalai patenka į specialų katalogą. Štai pagrindiniai judėjimo projektai, kurie supažindina žmones su lėto gyvenimo kultūra, idėjomis ir padeda kovoti su greičio virusu kasdieniame gyvenime.

„Skonio arka” – Raudonoji maisto knyga
Nūdien mes esame priklausomi vos nuo keleto pasėlių rūšių – mažiau nei 30 augalų sudaro 95 proc. viso pasaulio maisto raciono. Per pastarąjį šimtmetį išnyko daugiau kaip 250 000 augalų rūšių. Skaičiai glumina – per praėjusį amžių Amerika prarado 93 proc. žemės ūkio produktų įvairovės, Europa – beveik 85 proc.

„Skonio arka” – tai pamirštų skonių katalogas, jame surašyti ypatingi kulinariniai produktai, kuriems gresia išnykimas. Katalogas pradėtas sudaryti prieš dešimtmetį ir šiuo metu jame yra per 750 įvairių produktų iš viso pasaulio: nuo sicilietiško čiobrelių medaus iki suomiškos duonos.

Kataloge visi patiekalai ir produktai smulkiai aprašomi, receptai kruopščiai patikrinami. Besidomintiems kulinarija ir norintiems atgaivinti retus patiekalus šis katalogas – tikras perliukas. Kiekviena šalis, dalyvaujanti Lėtojo maisto judėjime, turi savo „Skonio arkos” komisiją, kurią sudaro tyrinėtojai, mokslininkai ir maisto ekspertai. Ši komisija sprendžia, ar produktas yra pakankamai retas ir gali patekti į katalogą. Beje, jei šalis neturi tokios komisijos, jos nacionaliniai patiekalai vis tiek gali pretenduoti į retųjų gretas.

Pristatomosios pamokėlės
Tam, kad patiekalai nepatektų į „Skonio arkos” katalogą, Lėtojo maisto judėjimas visame pasaulyje organizuoja pristatymus – mažus projektus, padedančius retesniems maisto produktams pasirodyti platesnėse rinkose. Tai gali būti raudonųjų kanadietiškų kviečių rūšis, marokiečių sidabraspalvis aliejus ar Rytų Olandijos omaras. Tai tarsi mažos pamokėlės, supažindinančios vartotojus su kitų šalių maisto paveldu.

Visų pamokėlių tikslai vienodi: paremti ir reklamuoti retus produktus, nustatyti produkcijos standartus ir siekti, kad maisto gamintojai gamintų tik kokybiškas prekes. O visi šie siekiai suteikia vilčių tradiciniams maisto produktams nepranykti ateities rūke.

Lėtieji apdovanojimai
Lėtojo maisto judėjimas rengia apdovanojimus už pastangas išsaugoti gamtos įvairovę. Kandidatus atrenka tarptautinė komisija, kurią sudaro žemės ūkio, maisto bei komunikacijų žinovai ir žurnalistai.
Laimėti galima už bet kokį poelgį, svarbu, kad jis būtų nuoširdus ir gelbstintis. Laimėtojai labai skirtingi. Donaldas Brixby, Amerikos gyvūnų apsaugos tarnybos direktorius, buvo pagerbtas už tai, kad išplėtojo retų gyvūnų veislių spermos banko idėją. Nancy Jones buvo apdovanota už tai, kad Mauritanijoje įsteigė pieninę ir taip užkirto kelią importiniams pieno milteliams. Šioje Afrikos klajoklių valstybėje vietiniai gyventojai iki šiol sėkmingai prekiauja kupranugarių pienu, kurį buvo beužgožią pakaitalai iš kitų žemynų.

„Terra Madre” – penki tūkstančiai ūkininkų
Terra MadreRenginys „Terra Madre” pirmąsyk įvyko prieš penkerius metus Turino miestelyje, Italijoje. Šiame Lėtojo maisto judėjimo organizuotame projekte dalyvavo daugiau kaip penki tūkstančiai ūkininkų bei maisto gamintojų iš 120 šalių. Renginio metu vyko didžiuliai seminarai apie maisto gaminimą, išsaugojimą ir pateikimą neteršiant ne tik aplinkos, bet ir žmogaus sveikatos bei orumo.

„Terra Madre” suteikė galimybę Kalifornijos abrikosų augintojui pasikalbėti su vaismedžių sodininku iš Peru. Čia mintimis galėjo pasidalyti Italijos ir Ispanijos pakrančių žvejai. Čia Kanados ir Etiopijos kviečių augintojai pasikeitė miltų receptais. Čia virė diskusijos ir mezgėsi pažintys – smulkus ūkininkas dėstė savo mintis Brazilijos prezidento atstovui, o pokalbio besiklausantis Velso princas suteikė jiems kreditą.

„Terra Madre” tapo varomąja jėga daugeliui naujų tarptautinių projektų, siekiančių pagyvinti retų produktų paplitimą.

Lėtojo maisto judėjimas įkvėpė ir lėtų miestelių sumanymą. Tai ramios gyvenvietės, preciziškai besirūpinančios savo gyventojų gyvenimo kokybės kilimu. Šios vietovės laikosi tam tikrų taisyklių – savaitgaliais miesto centre draudžiamas judėjimas, didelis dėmesys skiriamas pagalbinėms infrastruktūroms ir maisto kokybei. Tokių gyvenviečių yra visame pasaulyje, tačiau daugiausia – Italijoje, Lėtojo maisto judėjimo gimtinėje.

Lėtojo maisto judėjimas Lietuvoje
Kevinas McCannas, Lėtojo maisto judėjimo narys, geštalto psichologas bei tarptautinio lygio kulinaras, įvairiose šalyse rengia seminarus apie psichologijos ir kulinarijos pasaulių sintezę. Jis daug dėmesio skiria dalykams, apie kuriuos valgydami žmonės dažnai nesusimąsto: kodėl valgome vienokį ar kitokį maistą, kas mūsų valgymo ypatumus sieja su mūsų vaikyste ir pan. Šį pavasarį (2007 m.) atvykęs į Lietuvą K. McCannas taip pat surengė kelis seminarus ir buvo priblokštas Lietuvos bei Airijos valstybių panašumo.

Panašumai ir patarimai
K. McCanną Lietuvos ir Airijos panašumai net gąsdina. Šypsodamasis jis teigia, kad mūsų ir airių panaši kultūra, maisto istorija, gyventojų skaičius, panašūs net ir patys žmonės. K. McCannas perspėja, kad Lietuvą gali ištikti Airijos lemtis: ekonomika sparčiai auga, vyrai ir moterys darbui skiria vis didesnę dienos dalį, todėl maistas šeimoje tampa nebesvarbus. Vaikai tenkinasi iš anksto paruoštais patiekalais ar pusgaminiais. Tėvai pradeda jaustis kalti, kad negali tiek daug dėmesio skirti šeimai ir vaikams. O iš kaltės jausmo gimsta tendencija duoti kuo daugiau. Ir taip tėvai pradeda tenkinti visus vaikų norus. Anksčiau neturėję pinigų, tėvai bėga į parduotuves ir palieka jas pilnais maisto vežimais. K. McCannas pastebi, kad nesunku įsivaizduoti, jog toks vežimas pilnas ne tik maisto produktų, bet ir kaltės jausmo.

Maistas išsivysčiusiose šalyse tampa meilės pakaitalu. Daugelis tėvų save guodžia mintimi: „Aš negaliu būti visą dieną su savo vaikais, tačiau aš juos gerai maitinu”. O vaikai stambėja ir nutukimo problema darosi vis didesnė. Kita problema – nesuvartojamas maistas. „Airijoje per metus išmetama 36 500 tonų maisto. Jungtinės Amerikos Valstijos išmeta 14 proc. įsigyto maisto, tai sudaro 43 milijardus dolerių per metus”, – konstatuoja kulinaras.

K. McCannas spėja, kad ir Lietuvoje laikas, skiriamas maistui ruošti ir valgyti, trumpės. Todėl šeimos vis mažiau bendraus tarpusavyje. Juk dažnai vakarienė prie stalo būna vienintelė akimirka, kuomet visi šeimos nariai pasipasakoja dienos naujienas, sprendžia kilusias problemas ar tiesiog linksmai kalbasi. Šitaip vaikai išmoksta bendravimo, o tėvai neatitolsta nuo savo atžalų. Tačiau užsienio šalių statistika liūdna: Jungtinėse Amerikos Valstijose šeštajame dešimtmetyje maisto ruoša truko dvi valandas, dabar – penkiolika minučių…

Kai dieta tampa badavimu
K. McCannas pabrėžia, kad svarbu ne tai, ką mes valgome, o kaip mes išmokstame valgyti. „Užuot į maisto gaminimą bei valgymą žiūrėjus vien tik mitybos aspektu, vertėtų į jį pažvelgti ir bendravimo aspektu”, – pataria kulinaras. Kartais mes ne tik netinkamai valgome, bet ir neteisingai suprantame, kad norime valgyti, o žodžius „alkis”, „apetitas”, „dieta” vartojame nežinodami tikrosios jų reikšmės.

Tarkim, graikų kilmės žodžio „dieta” reikšmė – pasirinkti gyvenimo būdą ar kelią. Dabar šis žodis interpretuojamas visai kitaip ir dažniausiai vartojamas su badavimo reikšmės atspalviu. Daugelis moterų susidraugauja su kitomis moterimis kalbėdamosi, kokios dietos jos laikosi. Senovės graikai būtų nustebinti tokio šiuolaikinių moterų filosofinio išprusimo. Tačiau vargu ar jie būtų susižavėję, supratę, kad dabar dieta yra tik noras numesti svorį.

Kitas neteisingai suprantamas žodis – apetitas. Žmonės nelinkę tyrinėti ar įsisąmoninti savo apetito, dažniausiai tiesiog valgo vis tą patį ir tą patį. Tarkim, jei vaikystėje mums liepdavo suvalgyti didelį kiekį bulvių, tai užaugę mes paprastai net nesusimąstydami valgome tokią pat porciją, nors ji mums jau yra per didelė ar išvis nereikalinga. Mes nekreipiame dėmesio į kūno pakitimus. „Galbūt mes šiandien neturime tokio didelio apetito kaip vakar arba jis nukreiptas ne į valgį”, – pastebi K. McCannas. Bet juk dažniausiai rutina pastūmėja kasdien negalvojant paskubomis suvalgyti tą pačią bulvių bei mėsos porciją ir toliau bėgti savo reikalais.

A taste of slowPanašios problemos ir su alkiu. Mes automatiškai darome prielaidą, kad norime valgyti, jei pajuntame alkį. „Tačiau visada turėtume pasitikrinti, ką iš tikrųjų turime omeny, kalbėdami apie tai”, – pabrėžia K. McCannas. Nuo mažens mes išmokyti gauti valgyti, vos tik prabylame apie alkį. Dar blogiau – vaikams tėvai dažniausiai duoda maisto, kuriame daug angliavandenių ir kuris greitai numalšina alkio jausmą: bulvių, picą, makaronų… Ir niekad nepaklausia, ko iš tikrųjų vaikai norėjo, sakydami, kad yra alkani. Todėl būdami suaugę, pajutę alkį, automatiškai pradedame galvoti apie maistą, nors galbūt trokštame visai ko kito. „Gal mes alkstame meilės? Naujų santykių? Tiesiog prisilietimo?” – šelmiškai klausia K. McCannas.

Lietuvoje Lėtojo maisto judėjimas dar nėra paplitęs. Ekonomiškai kylančios šalies gyventojai kol kas rūpinasi greitu šuoliavimu gyvenimo taku ir noru kuo daugiau užsidirbti. Tačiau K. McCannas viliasi, kad išauš diena, kai Lietuva taps visaverte projekto dalyve. Norintiems tapti šio judėjimo nariais ir skleisti lėto bei ramaus gyvenimo idėją, tereikia užpildyti anketą (www.slowfood.com).

Parašykite komentarą

Filed under Maistas

Karkasono kraštas – Langedoko vyno oazė

languedoc_mapDar prieš dešimtmetį Langedoko-Rusijono vyno regionas nebuvo gerai žinomas pasaulyje, o dabar jis vadinamas „naujuoju Provansu”. Vietiniams gyventojams vyno produkcija -pagrindinis užsiėmimas, o pati vyno kokybė per kelis dešimtmečius, naudojant ypatingas vietines sąlygas ir naujausias technologijas, pastebimai išaugo. Tuo šį pavasarį galėjo įsitikinti ir Baltijos šalių atstovai, organizacijos CIVL (Conseil Interprofessionnel des Vins du Languedoc) pakviesti apsilankyti į Odo departamente esantį Karkasono kraštą, garsėjantį puikiu raudonuoju AOC kategorijos vynu.

Karkasono kraštas – tai saulėtas, sausas ir vėjuotas regionas, kurio, atrodo, nepaveikė laikas, o metus čia sustota skaičiuoti XVI amžiuje. Mažyčių kalnuotų viduramžių miestelių siauromis gatvelėmis nepravažiuoja automobiliai, tačiau pajusti šimtmečius nepakitusią architektūros skleidžiamą dvasią vis vien įmanoma tik vaikštant pėsčiomis. Čia susipynę Antikos elementai su karalių valdomo Paryžiaus prabanga ir įprastu viduramžių kaimelių kuklumu. Štai viešbutyje „Hôtel d’Albert”, esančiame šiaurinėje Karkasono krašto dalyje, jaukiame Kon Minervua miestelyje, išorinės pastato sienos ramios ir paprastos, o uždarame viešbučio kiemelyje slepiasi dekoratyvinis šulinys, koridoriai papuošti kolonomis, o sienos – skulptūromis. Daugelyje šioje vietovėje esančių viešbučių vietoj televizoriaus išvysime didžiulį židinį, vietoj užuolaidų – masyvias langines (todėl naktimis bus akinamai tamsu ir į sapnus nejučiom brausis viduramžių pasakojimų nuotrupos apie vaiduoklius), o masyviose, sandariai neužsidarančiose duryse -autentiškus senovinius užraktus.

Tad iš esmės kalnuota Karkasono krašto teritorija – dar turistų nepaliesti plotai, kur parduotuvės dirba kelias valandas per dieną, o didieji prekybos centrai, kaip ir Viduržemio jūra, stūkso atokiau. Todėl keliaujantiems verta mokėti bent kelis prancūziškus žodžius, kitaip besišypsantys ir besisveikinantys nedidelių miestelių gyventojai jūsų nesupras.

carcassonneŠioje teritorijoje kiek triukšmingesnis tik Karkasono miestelis, link kurio artėjant pasitinka kelio ženklai su užrašu: „Sveiki atvykę į viduramžių miestą!” Jame ant nedidelės kalvos stūkso įspūdingo dydžio pilies ansamblis „Cité de Carcassonne”, apjuostas kelių lygių gynybinėmis sienomis, tarp kurių įsikūręs ir nedidelis stebėtinai gerai išsilaikęs miestelis su siauromis gatvelėmis, daugybe parduotuvėlių, užeigų, lauko kavinių ir restoranų, kuriuose vakarais vyksta Langedoko vyno degustacijos.Viename iš čia esančių restoranų „Château du Donjon” vykusiame „Wine Master Class” 2001 m. derliaus vyno ragavimo vakarėlyje sutiktas someljė Olivier Bompas iki šiol prisimena pirmą savo ragautą vyną – tai buvo Château du Languedoc red Domaine de la Coste Cuvee Selectionnée 1988. Pašnekovas teigia, kad someljė tapo iš dalies dėl to, kad galėtų daugiau sužinoti apie Langedoko kraštą. „Mano šeimoje niekas neužsiiminėjo vynininkyste, jokia jos forma. Tad vynas man tapo būdu susipažinti su tam tikrų Prancūzijos regionų istorija, geografija. Vynas man padėjo pažinti savo gimtąją šalį. Vynas – tai viso gyvenimo mokymasis: net ir ilgamečiam vyno ekspertui neužtektų laiko viso pasaulio vyno kultūrai bei tradicijoms pažinti. Vynas – tai neišsemiamos studijos”, – karštai dėsto O. Bompas. Beje, paklaustas, kas jam yra geras skonis, pašnekovas nugrimzta į filosofinius apmąstymus. „Geras skonis – tai ne bendra ypatybė, tinkanti kiekvienam iš mūsų, o labai savitas supratimas. Geras skonis – tai visų pirma tie pomėgiai, kuriuos mėgsti tik tu pats. Man asmeniškai geras skonis – tai geras vynas ir geras maistas (juokiasi – aut. past.), bet kas yra geras vynas ir maistas? Prancūzijos pietuose visai kitaip vertinama kulinarija ir vynas nei, tarkim, Prancūzijos šiaurėje. Todėl manau, kad geras skonis – tai kiekvieno asmeninis potyris, kuris jau susiformavo ar dar tik formuojasi, atsižvelgiant į gyvenamąją vietą ir asmeninę patirtį. Tad geras skonis – labai įmantri ir sunkiai nusakoma sąvoka”, – šypsosi someljė.

Vynas kaip gyvenimo būdas
Kaip ir O. Bompas, taip ir daugeliui Karkasono krašto gyventojų vynas ir kulinarija yra ne tik gero skonio simboliai, bet ir gyvenimo būdas. Vynuogių augintojų čia labai daug – kiekvienas vienkiemis, dvaras ar nedidelis ūkis turi savo vynuogynus. Keliaujant po apylinkes matyti tik kalnuoti vynuogynų plotai (per visą kelionės laiką Baltijos šalių delegacija pastebėjo tik vieną pomidorų lysvę). Vyno gamintojai labai smulkūs, todėl kiekvienas, turintis daugiau nei 5 ha vynuogynų, giriasi savo didžiuliu ūkiu. Dėl savo mažumo vyndariai buriasi į kooperatyvus ir taip patenka į didesnes rinkas. Tarp pačių vyndarių konkurencijos nesijaučia – po įprastų bendrų pietų pasibaigus rytinėms vyno degustacijoms tarpusavyje savo įspūdžiais dalijasi ne tik svečiai, bet ir dalyviai, negailėdami pagiriamojo žodžio savo varžovams.

Savitas žemės tausojimas
img_6884Karkasono krašto vyndariai tarpusavyje sutaria ne tik dėl gerų santykių palaikymo, bet ir dėl keleto svarbesnių priežasčių. Skaudžių padarinių šiam rajonui padariusi filokserų epidemija – lig šiol nemėgstama vietinių vyno gamintojų tema. Todėl jie tarpusavyje bendrauja ir tam, kad sužinotų apie plintančias ligas bei suspėtų laiku užkirsti joms kelią. Vienos iš Karkasono krašto vietovių, Limu, vyndarys Jeanas Yves Laporte’as užsiminė ir apie šiose apylinkėse besiplečiančias ekologinių ūkių gretas. Tiesa, jie prižiūrimi kiek kitaip, nei įprasta.

1992 m. vynuogių augintojai ir vyndariai susivienijo ir paskelbė statutą „Protect Planet”. „Tai šių vynininkų ambicingas veiksmų planas, kuriuo siekiama apsaugoti aplinką. Šie įstatai yra tam tikra vyno gaminimo ir gyvenimo būdo filosofija bei požiūris į supančią gamtą”, – teigia pašnekovas.

Pagal „Protect Planet” nurodymus, vynuogių augintojai ir vyndariai kasdien turi stebėti gyvūniją bei augaliją, supančią vynuogynus. Šis atidus stebėjimas vyndariams jau tapo kasdienybės dalimi. Stebėjimų rezultatus smulkiai analizuoja specialistai. Rezultatų analizė padeda numatyti būsimą ligos atsiradimą vynuogynuose, todėl taip galima sustabdyti jos plitimą nenaudojant chemikalų ar apribojant tik tam tikrą nedidelę teritoriją, kurioje liga išnaikinama cheminiu būdu.

Kita vynuogynų priežiūros dalis – specifinis žemės kultyvavimo būdas, kai kontroliuojamas naudojamų trąšų kiekis (kuo mažiau – tuo geriau), o tarp vynuogynų eilių paliekami didesni tarpai (praminti „koridoriais” – vietos tarp vynuogynų eilių pakanka ir karietai su arkliu pravažiuoti), kurių dalis apsėjama žole (taip į žemę lengviau įsiskverbia lietaus vanduo, kurio reikia vynuogių krūmams). Vynuogynų pakraščiuose skatinama auginti kitus augalus ir taip palaikyti natūralų gyvūnijos klestėjimą, todėl daugiau gyvūnų kaimynystėje užkerta kelią parazitams, kuriais jie minta. Taip pat prižiūrima, kad visuose laukuose dirvožemis būtų ariamas du kartus per metus – žiemą ir pavasarį. Todėl aplink vynuogynus esanti žemė tampa našesnė, ne tokia „pavargusi” ir „kvėpuojanti”.

Apribojamas ne tik trąšų, bet ir technikos, kuriai reikia degalų, naudojimas. Vietoj traktorių ir kombainų renkamasi rankinę žemės įdirbimo techniką arba tokią, kurią varytų arkliai.

Tad kokie gi šio ekologinio ūkininkavimo rezultatai? Atsigavusi augalija ir gyvūnija, todėl apylinkėse daugiau žydinčių gėlių (ypač aguonų ir gegužraibių), padidėjusi vabzdžių, ypač bičių bei boružių populiacija, o kartu su ja pagausėjo ir paukščių, pamėgusių lizdus susisukti šalia ar net pačiuose vynuogynuose. „Atsikūrė natūrali ir daug švaresnė, vadinasi, ir ne tokia žmogui kenksminga ekosistema”, – teigia J. Y. Laporte’as, griežtai besilaikantis „Protect Planet” principų.

Karkasono krašto raudonojo vyno charakteristika
civl_les_aoc_du_languedoc_mediumTai daugybė spalvų, gilus ir gyvybingas vynas. Vyraujantys kvapai – nedidelių uogų (ypač raudonųjų serbentų, aviečių, juodųjų serbentų), šviežių vaisių (braškių) ir džemo su aliuzija į įvairius prieskonius, pipirus, trumus, taip pat švelnius miško kvapus. Skonis stiprus ir sklandus. Gerai subalansuotas rūgštingumas ir puikiai suderintos įvairios vynuogių rūšys.

Labiausiai šios vietos vynas tinka prie tradicinio valgio – įvairios mėsos troškinio su pupelėmis (pranc. cassoulet), taip pat prie vištienos su trumais, kiškių krūtinėlių su šalavijais, ėriuko mentės su rozmarinais ir čiobreliais bei mėsos pjaustinio su laukiniais grybais.

Karkasono kraštas: ką aplankyti ir kur degustuoti?

„Maison des Terroir” – „Domaine de Cazes”
Čia vyno degustacijos vasaros metu vyksta beveik kasdien, išskyrus sekmadieniais. Tai pat galima apžiūrėti eksperimentinį vyno rūsį, kuriame ieškoma naujų vynuogių veislių derinių, išbandomos ąžuolinės statinės iš įvairių pasaulio vietų ir kt. Terasoje atsiveria platus vaizdas į pagal „Project Planet” nuostatus prižiūrimus vynuogynus su dideliais „koridoriais”. Taip pat organizuojamos pažintinės kelionės pėsčiomis ar karieta po Malepère’o teritorijos vynuogynus. Degustacijos kaina – iki 10 eurų asmeniui.
Smulkesnės informacijos galima teirautis telefonu 04 68 69 11 56 ir el. paštu domainecazes@wanadoo.fr. Darbo valandos: 9.00-12.00 ir 14.00-18.00

Kon Minervua vienuolynas
Vienuolyno kiemelyje vyksta ne tik vyno degustacijos, bet ir viduramžių muzikos koncertai, spektakliai bei parodos. Taip pat galima apžiūrėti ir patį vienuolyną, kuriame atsispindi visi architektūros periodai nuo antikinių kolonų iki XVIII a. vitražų.
Apsilankymo kaina: iki 4,5 euro asmeniui. Vaikams ir grupėms taikomos nuolaidos.
Smulkesnės informacijos galima teirautis telefonu 04 68 78 09 44 ir el. paštu otsi@caunesminervois.com. 2008 m. renginių tvarkaraštį rasite šiuo adresu: http://www.payscathare.org/1-6500-Animations.php#ici. Darbo valandos: 10.00-19.00

Yra daugybė būdų, kaip galima pažinti Langedoko istorinį regioną. Degustacijų rekomendacijas ir daugelį kitos informacijos apie šį vyno kraštą galite rasti šiuo adresu: http://www.languedoc-wines.com/english/languedoc_degustation.asp.

Tūkstantmečių istorija

Šioje publikacijoje, kalbant apie Langedoką, turėta omenyje istorinė Prancūzijos teritorija, esanti šalies pietuose, pagal gyventojų skaičių panaši į Lietuvą – čia savo pastogę turi daugiau kaip 3,5 mln. gyventojų. Langedokas nėra vienas iš 26 Prancūzijos regionų, o tik pietinė Langedoko-Rusijono dalis. Kuomet kalbama apie Langedoko vyną, turima omenyje vyno gamintojus, gyvenančius teritorijoje prie Viduržemio jūros, iki sienos su Ispanija ir ties Provanso regionu. Šioje srityje vynuogynai užima apie 3 000 kv. km plotą. Apskritai Langedoko-Rusijono regionas pagamina trečdalį metinės prancūziško vyno produkcijos, t. y. daugiau vyno nei per metus pagaminama JAV.

Langedoko vyno istorija prasidėjo prieš 25 šimtmečius – būtent tada čia graikai pasodino pirmuosius vynuogynus. Kartu su kai kuriomis kito Prancūzijos regiono, Provanso, dalimis – tai seniausi vynuogynai Prancūzijos teritorijoje.

Viduramžiais Langedoke gyvenantys vyndariai garsėjo kaip aukštos kokybės vyno gamintojai. Paryžiaus ligoninėse apie XIV a. kai kurie iš Langedoko atkeliavę vynai ligoniams buvo skiriami kaip vaistai, turintys „gydomųjų ypatybių”. Tačiau prasidėjus industriniam amžiui vyno paklausa smarkiai pasikeitė ir Langedoko vyndariai buvo priversti masiškai gaminti pigų raudonąjį vyną (pranc. le gros rouge), tenkinantį nuolat didėjančios darbininkų klasės įgeidžius.

XIX a. pradžioje per Europą (o ypač Prancūziją) skaudžiai nuvilnijus filokserų epidemijai, Langedoko vyno gamintojai patyrė stiprų smūgį, kurio padarinius vietiniai vyndariai iki galo baigė taisyti tik prieš keturiasdešimt metų. Amerikietiški šakniastiebiai, paprastai naudojami filokserų pažeistoms šaknims atkurti, neprigijo kalnuotose Langedoko teritorijose, todėl daugelis geros kokybės vynuogynų buvo pasmerkti žūčiai. Į jų vietas buvo pasodintos maišytos, kenkėjams atsparios vynuogių veislės.

Laikotarpiu tarp Pirmojo pasaulinio karo pradžios ir Antrojo pabaigos Langedoko vyndariai aprūpindavo prancūzų kareivius pigaus ir paprasto vyno daviniais. Apie 1970-uosius naujoji šio regiono karta pradėjo gilintis į aukštesnės kokybės vyno gamybą. Ilgainiui buvo įdiegta kokybės gerinimo politika, vis daugėjo AOC klasės vyno. Taip pat čia gaminamas iš šiame regione išaugintų vynuogių geras bei nebrangus klasifikacijos „Vin de pays d’Oc” vynas, o Baltijos šalių delegacijos aplankytoje Karkasono krašto teritorijoje daugiausia pagaminama puikaus, dažnai vaisių kvapų sklidino raudonojo vyno, kuris papildys kiekvieno kulinaro valgių stalą.

Parašykite komentarą

Filed under Gėrimai, Laisvalaikis