Category Archives: Gėrimai

Australija – lietuvių neatrastas vyno pasaulis

Kengūra vynuogynuosPer du šimtmečius Australijos vyno pramonė nuo kelių mažų sodinukų išsivystė į vieną svarbiausių šalies pramonės šakų. Australijos vynai visame pasaulyje liaupsinami dėl pasiektos kokybės, įvestų naujovių ir plataus stilių pasirinkimo. Australija solidžiai laikosi stipriausių vyno šalių gamintojų dešimtuke, be to, yra viena iš nedaugelio valstybių, gaminančių visus pagrindinius vyno stilius. Susipažinkime artimiau su šios šalies vyno pramone ir pasižiūrėkime, ką užtiksime Lietuvos vyno vitrinose.

Pirmieji vynmedžiai Australijoje buvo pasodinti 1788 m. dabartinio Sidnėjaus vietoje netrukus po to, kai čia buvo įkurta tremtinių iš Europos gyvenvietė – Jackson uostamiestis. Vėliau vynuogynai nusidriekė į šiaurės rytus, į dabartinės Viktorijos valstijos valdas, taip pat į šiaurinę pakrantę ir vakarus – Liuino (Leeuwin) iškyšulį.

XIX a. žinių apie vyno gamybą ir vynmedžių sodinukų australai atsiveždavo keliaudami po Europą ir tyrinėdami Prancūzijos, Ispanijos, Italijos vyndarystės procesus. Pirmieji vynuogynai Australijoje blogai derėjo, bet dėl gaunamų didelių išteklių iš aukso kasyklų vyno pramonė buvo sėkmingai plėtojama, ieškoma žemių, kuriose klimato sąlygos būtų tinkamesnės vynmedžiams. Be to, į vyno verslą nemažai investavo XIX amžiaus viduryje Pietų Australijon atvykę Liuteronų bažnyčios pasekėjai iš Silezijos (Lenkijos sritis). Anuomet iš įvairių Europos vietų į Australiją imigravę naujakuriai pasitarnavo ne tik savo turtais, kuriuos noriai investuodavo naujiems vynuogynams veisti – pravertė ir senajame žemyne sukauptos žinios apie vyno gamybos procesus, vynuogynų priežiūrą. Visa tai lėmė sparčią vyno industrijos plėtrą, tad jau XIX a. pabaigoje Australijos vynas buvo laukiamas svečias Europoje. 1873 m. Vienos parodoje australų „Hermitage“ vynas iš Viktorijos valstijos tarptautinės komisijos buvo pripažintas geriausiu tarp savo kategorijos, nušluostydamas nosį prancūzams. Aklojoje degustacijoje australų vyną ragaujanti komisija buvo įsitikinusi, jog tai yra prancūzų gėrimas…

Deja, po ketverių metų Viktorijos vynuogynus negailestingai nusiaubė filokseros ir, nors kitoms šalies valstijoms pavyko jų išvengti, Australijos vyno eksportas pradėjo smukti. Be to, australų vyndariai pradėjo gaminti stipresnį, saldesnį vyną, o Europoje jis neturėjo paklausos. Didesni kiekiai australų vyno buvo gabenami tik į Didžiąją Britaniją, kur jis buvo naudojamas kaip žaliava pastiprintiems vynams gaminti.

Australijos vyno eksportas atsigavo tik po šimtmečio. Per visą šį laikotarpį šalies vyndariai daugiausia gamino saldžius, pastiprintus, bet neypatingus vynus. Kuomet praėjusio amžiaus antroje pusėje vyno suvartojimas Australijoje smuktelėjo, vyndariai buvo priversti pradėti gaminti kokybiškesnį vyną, kuriuo būtų galima prekiauti Europos rinkoje ir sėkmingai varžytis su vietiniais Chardonnay, Cabernet, Merlot, Blauburgunder ir Syrah vynais. Pripažinimas išaušo septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Dar iki rinkos atsigavimo australai išmoko gaminti puikų raudonąjį vyną, kuriam reikėjo iš Prancūzijos atsigabentų Syrah vynuogių. Tačiau, kalbant apie raudonąjį vyną, šalį tuo pačiu metu užklupo ir didelė problema. Australijoje nuo 1960 m. neįtikėtinu greičiu steigėsi vyno klubai. Įstoti į klubą buvo labai paprasta – užeini į klubo restoraną, užpildai anketą – ir tu jau narys. Klubai daug prisidėjo prie vyno ir maisto kultūros skleidimo Australijoje, kurioje šiaip jau dominavo tokie gėrimai, kaip alus ir brendis. Dėl to greitai išaugo raudonojo vyno paklausa. O tai vertė vyno gamintojus veikti skubiai ir neapgalvotai – išaugusiai paklausai patenkinti nauji vynuogynai ne visada buvo sodinami tinkamoje žemėje, todėl krito raudonojo vyno kokybė. Galiausiai 70-ųjų viduryje raudonojo vyno bumas taip greitai ištirpo, kaip ir prasidėjo, dėl to atsirado didelis pusėtinos kokybės vyno derliaus perteklius. Gamintojams įveikti šią krizę padėjo Australijos vyriausybė. 1980-ųjų pabaigoje vynuogynų augintojams pradėta mokėti kompensacijas, jei šie sutikdavo išrauti dalį ar visus savo vynmedžius. Apie 2005-ius metus, vėl kritus vynuogių kainoms, vynmedžių rovimo kompensacijų politika darsyk buvo pakartota.

Atsikračiusi derliaus pertekliaus, Australijos vyno pramonė staiga išsiveržė į priekį ir šalis labai greitai tapo lydere, kalbant ne tik apie pagaminamo vyno kokybę, bet ir apie kiekį. Pavyzdžiui, australų vyno eksportas į JAV nuo 578 000 dėžių 1990 metais pakilo iki 20 000 000 dėžių 2004 metais. 2000 metais Australija daugiausia iš visų šalių eksportavo vyno į Didžiąją Britaniją ir pirmąsyk istorijoje aplenkė Prancūziją.

Šiuo metu Australija yra laikoma ketvirta didžiausia vyno eksportuotoja visame pasaulyje. Kasmet eksportuojama daugiau nei 400 milijonų litrų vyno. Beje, patys australai per metus suvartoja panašų kiekį vyno, todėl daliai vyndarių nėra tikslo plukdyti savo produkciją į svečias šalis – užtenka ir vietinės rinkos. Australijoje vyną gamina daugiau nei 2000 gamintojų, daugelis jų – mažos vyno daryklos.

Vynuogių veislės

Yarra slėnio vynuogynaiAustralijos koziris vyno kortų kaladėje – tai Shiraz vynuogės. Taip Australijoje vadinama Syrah veislė. Shiraz vynuogynai visoje Australijoje užima daugiau nei 40 tūkst. ha, tad vyno, pagaminto iš šios rūšies vynuogių, stilius labai skiriasi – priklausomai nuo regiono. Barosoje jis labiau koncentruotas, stipresnis, Viktorijoje – elegantiškesnis, subtilaus vaisių skonio, gali atsiskleisti pipirmėtės ar imbiero aromatai. Hunter slėnyje gaminamas tradicinis Shiraz vynas, Vakarų Australijoje gaminamas vynas lygiuojasi į Ronos regiono Syrah produkciją.

Kita Australijoje gausiai auginama raudonoji vynuogė – tai Cabernet Sauvignon. Vėlyvo derliaus storomis odelėmis vynuogės puikiai prisitaikiusios prie šilto Australijos klimato. Geriausias Cabernet Sauvignon derlius uždera Coonawarra, Barossa ir Margret River regionuose. Toks vynas dažnai gaminamas sumaišius Shiraz, Merlot ar Cabernet Franc vynuoges.

Anksčiau labai populiarios raudonosios Grenache ir Mourvedre vynuogės septintojo dešimtmečio vynmedžių rovimo politikos metu smarkiai nukentėjo. Šiuo metu Grenache ir Mourvedre vynuogynų sparčiai daugėja, tačiau jie užima tik apie 3 tūkst. ha plotą, daugiausia Barrosa ir McLaren slėniuose. Išlikę senieji vynuogynai duoda puikų, koncentruotų, „charakteringų“ uogų derlių. Šių vynuogių vynas paprastai dar maišomas su Shiraz.

Pinot Noir vynuogės Australijoje kol kas dar laikomos spuoguotomis paauglėmis, ateityje dar atsiskleisiančiomis visu savo grožiu. Joms populiarėti padeda tai, jog vyndariai veržiasi į šaltesnes Australijos klimato zonas, kurios puikiai tinka Pinot Noir vynmedžiams. Yarra slėnyje ir kituose pietiniuose Viktorijos valstijos regionuose, taip pat Tasmanijos saloje ir Vakarų Australijoje užaugintos Pinot Noir vynuogės duoda neblogų rezultatų, o vynas, nors kiek per daug kompleksiškas, yra malonaus skonio.

Iš viso Australijoje raudonųjų veislių vynuogynai užima apie 100 tūkst. ha plotą, apytiksliai 58 proc. Australijos vynuogynų.

Iš keturių Australijoje auginamų baltųjų vynuogių veislių – Chardonnay, Semillon, Sauvignon Blanc ir Riesling – pagaminami du trečdaliai aukštos kokybės baltųjų vynų. Paprastesnis vynas gaunamas iš Sultana, Muscat Gordo Blanco, Verdelho ir Trebbiano. Tarp premium klasės vynų ir masinės produkcijos dar figūruoja Henin Blanc ir Colombard uogų vynai, kurių kokybė svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę.

Chardonnay vynuogynai užima 31 ha plotą. Tai – gausiausiai auginama baltųjų vynuogių veislė Australijoje. Šioje šalyje ji pradėta auginti tik aštuntajame dešimtmetyje, Chardonnay veislė tiesiogiai susijusi su Australijos iškilimu į vyno šalių olimpą. Australijos Chardonnay derliaus vynai atskleidė jaudinančius tropinių vaisių aromatus ir be galo patrauklų „ąžuolinį“ skonį. Tačiau toks vynas greit nusibosdavo ir buvo visur vienodas, tad vyndariai greitai susigriebė ir pasiūlė įvairių Chardonnay variantų. Pridėdami elegantiškesnių aromatų, suteikdami tvirtesnę struktūrą, augindami vynuoges šaltesnėse klimato zonose, naudojo įvairiausias fermentacijos technikas ir atsisakė intensyvaus ąžuolo skonio. Siekiant iš Chardonnay vynuogių išgauti kuo įvairesnio skonio vyną buvo pasitelktos moderniausios technologijos. Be to, Chardonnay veislė yra labai lanksti, todėl kiekvienas vyndarys galėjo susikurti savo stilių, pakreipti savita linkme – ji tiko ir masinio vyno gamintojams, ir elegantiško vyno vyndariams.

Ypatingi, bet žymiai mažiau populiarūs yra Riesling ir Semillon vynuogių baltieji vynai. Iš Riesling Australijoje gaminamas geriausias kilniojo pelėsio paveiktas saldusis vynas, taip pat aromatingi, citrusiniai, stiprūs sausieji vynai iš Šiaurės Australijos regionų. Semillon vynas iš Barossa ir Hunter slėnių bei Margeret River regiono nebrandinamas statinėse, pasižymi skrudintos duonos, sviesto, keptų riešutų aromatais.

Vynas ir technologijos

Iš dalies greitam Australijos vyno progresui įtakos turėjo tai, jog vietiniai vyndariai niekad nesibodėjo naujovių ir daug investuodavo į modernią techniką, kuri kontroliuoja vynuogių augimo ir vyno gamybos procesus. Visos šios priemonės padeda palaikyti pasiektą kokybę. Tarkim, rūsiuose laikomas vynas nuolat stebimas įvairių automatinių matuoklių, o pati sistema gali palaikyti pastovią temperatūrą, drėgmę, patikrinti vyno rūgštingumą, pH, cukraus ar alkoholio kiekį. Modernios technologijos Australijos vyno pramonėje yra laikomos normaliu, savaime suprantamu dalyku. Tam paprieštarautų nemažai senojo vyno pasaulio vyndarių. Australų vyndariai į tokius priekaištus nekreipia dėmesio, vietoj ąžuolo statinių naudoja drožles, ant vynuogynų užtempia tinklus, apsaugančius nuo paukščių, o vyną fermentuoja besisukančiose plieninėse cisternose, kuriose kompiuterinės technologijos griežtai reguliuoja įvairius procesus.

Australijos vynas Lietuvoje

Australiško vyno kaina Lietuvoje svyruoja nuo 20 iki 200 Lt, vidutinė – apie 30 Lt. Australijos vynai, palyginus su kitomis naujojo vyno pasaulio valstybėmis, yra brangesni. Tiesa, australų vynas beveik visuomet yra labai geros kokybės.

Mūsų parduotuvių lentynose lengviausia rasti australų raudonąjį Shiraz vyną („Rosemount Estate Diamond Label“, „Moondarra“, „Mitolo Savitar“ ir kt.), taip pat nemažai eksportuojama ir baltojo Chardonnay („Ayers Rock“, „Angove’s Bear Crossing“, „Eaglehawk“ ir kt.). Sunkiau bus, jei ieškote Riesling (pvz., „Peter Lehman Barossa“, Cabernet Sauvignon (pvz., „Wolf Blass Presidents Selection 61“), Merlot (pvz., „DB selection“), Pinot Noir (pvz., „Windy peak“) vyno.

Į Lietuvą daugiausia vyno atkeliauja iš naujojo pasaulio šalių, tačiau ne iš Australijos. Populiariausi – Čilės ir Argentinos vynai. Todėl lengviau australų vyno ieškoti ne prekybos centruose, o specializuotuose vyno parduotuvėse, kuriose yra didesnis pasirinkimas.

Australian Wine RegionsAustralijos vyno kilmės vietos nuoroda

Nuo 1994 m. Australija įsivedė vyno žymėjimui saugomos kilmės vietos nuorodos įstatymą. Vynas gali būti tam tikrų metų vynuogių derliaus (vintage), priklausyti vienam regionui bei pagamintas iš vienos vynuogių veislės. Į šias nuorodas vynas pretenduoja tik tuomet, jei ne mažiau 85 procentai šio vyno yra pagaminta iš tam tikrų metų vynuogių derliaus, ne mažiau 85 procentai iš to paties regiono ir ne mažiau 85 procentai tos pačios vynuogių veislės. Iš viso Australijoje geografiškai apibrėžti 103 vyno regionai.

Reklama

2 Komentaras

Filed under Gėrimai, Vynas

Lietuva ir naujasis vyno pasaulis

Lietuviai, vyno vartotojai, renkasi įvairų vyną. Daugelio šio gėrimo entuziastų giriamas naujojo pasaulio šalių vynas Lietuvoje visgi nėra toks populiarus kaip kitose šalyse. „Šia prasme mes Europoje atrodome gana išskirtiniai“, – teigia vyno ekspertas Gintautas Jašinskas. Kuo skiriasi senasis ir naujasis vyno pasauliai ir kodėl pastarasis Lietuvoje yra mažiau populiarus?

Įprasta manyti, jog naujasis vyno pasaulis – tai šį gėrimą gaminančios šalys už Europos ribų. Europa nuo seno augina vynuogynus, spaudžia vyną, šio gėrimo gaminimo paslaptys po kitus žemynus paplito būtent iš Europos – senojo vyno pasaulio.

Naujojo pasaulio vynai šalyse, kurios šio gėrimo negamina arba gamina labai nedaug (pvz., Anglija), sudaro kur kas didesnę dalį, nei Lietuvoje. Štai vokiečiai, patys gaminantys puikų vyną, ne visuomet yra ištikimi savo gėrimams, į šią šalį taip pat importuojama daug naujojo pasaulio vyno.

Lietuvoje sėkmingiausiai pardavinėjami Čilės vynai, tačiau pagal pardavimų apimtis šios šalies vynai užima tik 4-ą poziciją. Pirmauja didysis trejetas – Prancūzija, Ispanija ir Italija. Dešimtuke taip pat puikuojasi Pietų Afrika, Argentina ir Australija. Pasak vyno eksperto G.Jašinsko, kiekviena naujojo vyno pasaulio šalis turi savų priežasčių, kodėl puikuojasi perkamiausių dešimtuke.

Čilė

chileApie Čilės vyno kainos ir kokybės santykį sklando krūvos legendų. Pasak pašnekovo, pietų Ispanija ar pietų Italija šiuo požiūriu siūlo geresnį vyną. Tačiau greičiausia šių vietų vynas paskęsta tarp didžiulio kitų itališkų ir ispaniškų vynų pasirinkimo, todėl daugelis lietuvių vartotojų ir toliau mano, jog Čilės vyno kainos ir kokybės santykis yra patraukliausias. Pati Čilės vyno kokybė yra tikrai gera. Čiliečiai vis dar mokosi ir atranda vyno individualumą, progresas, lyginant su kitomis šalimis, juntamas žymiai stipriau.

Pietų Afrika

South-Africa-MapŠios šalies vyno pozicija Lietuvoje yra stebėtinai aukšta. Nors iš esmės Lietuvoje esantis Pietų Afrikos vynas kokybe nusileidžia kitoms naujojo vyno pasaulio šalims, tačiau parduotuvių prekystaliuose jis atsirado dar prieš 12 metų, kuomet vyno pasirinkimas apskritai buvo nedidelis, todėl greičiausiai dėl to lig šiol ir jaučiamas toks guvus susidomėjimas. Be to, Pietų Afrikos, kaip ir Čilės, vynais prekiauja didieji prekybos tinklai, jo nesunku rasti. Kita susidomėjimo priežastis – apie 2002 metus Lietuvoje pasirodė nebrangūs, neblogos kokybės Pietų Afrikos vynai, kurie, nors ir neturintys individualumo, pelnė vartotojų simpatijas. Tuo metu panašaus vyno iš kitų naujojo pasaulio valstybių Lietuvoje dar nebuvo. Dabar Pietų Afrikos vyno populiarumą daugiausiai lemia vartotojų nenoras ieškoti kito vyno. Pasak G.Jašinsko, Pietų Afrika dar turi atrasti savo unikalumą, jei nori išsilaikyti tokiose aukštose pozicijose, ir ne tik Lietuvoje.

Argentina

argentina%20wine%20regionsArgentinos vynu Lietuvoje prekiaujama taip pat seniai, kaip ir Pietų Afrikos. Argentinos vyno asortimentas kur kas platesnis – siūloma labai įvairios kainos vyno, įskaitant ir labai patrauklias, už keliolika litų. Šiuo vynu taip pat sėkmingai prekiauja didieji prekybos tinklai. Pasak G.Jašinkso, svarbu pabrėžti, jog 20-30 litų kainuojantis argentiniečių vynas yra tikrai geras, lyginant kainą ir kokybę.

Australija

australiaPaskutinė populiariausio vyno Lietuvoje dešimtuke esanti šalis jame atsirado greičiausiai dėl to, jog nusmuko kitų šalių vyno pardavimai. Kita vertus, Australijos vynu sėkmingai prekiauja didieji prekybos tinklai. Australijos vynas turi ir privalumų, ir trūkumų. Didžiausia yda – labai nepalanki vyno kaina. Šalyje, kurioje gamybos kaštai yra nedideli, o vyndariai kenčia nuo vyno perprodukcijos, vyno kainos, bent jau to, kuris atvežamas į Lietuvą, vis vien išlieka neprotingai aukštos. Daugeliu atveju Australijos vynas yra neblogas, lengvai suprantamas, populiariai padarytas, bet kartu ir be dvasios. Lyginant su Ispanijos vynu, už tą pačią kainą jis savo unikalumu nusileidžia. Australijos vynas tampa labai patrauklus, kuomet jo kaina viršija 50 litų, tačiau natūralu, jog brangesnio vyno visuomet parduodama mažiau, tad šiuo atžvilgiu aukštos kokybės Australijos vyno prekyba Lietuvoje vyksta guviai.

JAV

usaŠios šalies vynas Lietuvoje nepatenka į perkamiausių dešimtuką, tačiau ilgainiui turi galimybę jame atsidurti. JAV vynas yra labai įvairus, sukurtas patrauklus vyno įvaizdis, tačiau būtent jis kartais ir trukdo. Daugiausia, kalbant apie JAV vyną, vartotojai įsivaizduoja Kaliforniją. Tačiau šios valstijos vynas yra gana brangus, dėl nemenkų gamybos kaštų. Pigus Kalifornijos vynas yra niekuo neišsiskiriantis ir neįdomus. Labai patrauklų vyną gamina kitų valstijų vyndariai, ypač vakarinėje pakrantėje – Vašingtone ir Oregone, kur gaminamas vynas yra kokybiškas ir gerokai pigesnis. Kita priežastis, kodėl Lietuvoje kol kas nepopuliarus JAV vynas – dalis JAV vyno gamintojų skiria mažą dėmesį Europai ar Lietuvai – orientuojasi tik į dideles rinkas. Kita vertus, kol kas JAV vyndariai Europai pardavinėja vynus tik dideliais kiekiais – konteineriais, o tai nedidelei Lietuvai yra visai neparanku. Tačiau, jei dėl ekonominio sunkmečio JAV vyndarių prekybos papročiai pasikeis, Lietuvoje tikrai atsiras daugiau kokybiško ir pigaus vyno iš JAV. „Potencialas ir įvaizdis yra! Bereikia pasinaudoti aplinkybėmis“, – teigia vyno ekspertas G.Jašinskas.

Naujoji Zelandija

new-zealandŠi šalis taip pat nepakliūva į Lietuvoje populiariausių vyno šalių dešimtuką. Nors Naujosios Zelandijos vyno Lietuvoje parduodama gana nemažai, yra tam tikrų priežasčių, kurios neleidžia šios šalies vynui Lietuvoje tapti populiaresniu. Visų pirma, tai vidutinė Naujosios Zelandijos vyno kaina – apie 40 Lt. „Tai, ko gero, yra ta šalis, kurios vidutinis statistinis vynas kainuoja brangiausiai pasaulyje“, – teigia pašnekovas. Kita vertus, didžiausio populiarumo iš šios šalies susilaukia Sauvignon Blanc vynas. Lietuvoje ilgą laiką buvo peršamas pakankamai prastos kokybės Sauvignon Blanc vynas, vartotojų galvose susiformavo blogas šios vynuogių veislės įvaizdis. Dar viena priežastis, atbaidanti neišprusėlius, tai užsukami Naujosios Zelandijos vyno kamščiai.

Kanada

canadaYra dvi priežastys, kodėl Kanados vyno yra tiek nedaug Lietuvoje. Pirmiausia – tai įvaizdžio problema. „Žmonės įsitikinę, kad Kanadoje visur vaikštinėja baltosios meškos, o ten, kur šalta, juk vynuogės neauga“, – pastebi vyno žinovas G.Jašinskas. Tačiau lietuviai užmiršta tokį faktą, jog Kanados sostinė Otava yra Juodosios jūros platumoje, kur sėkmingai auga vynuogynai. Kita priežastis – į eksportą orientuotos Kanados vyninės gamina tik brangų vyną. Šiuo vynu Lietuvoje bandyta prekiauti, bet gana nesėkmingai. Tiesa, Lietuvoje dar galima rasti brangaus ir labai gero kanadietiško ledo vyno.

Skirtumai

Pagrindiniai skirtumai tarp naujojo ir senojo vyno pasaulių yra tie, jog naujojo pasaulio vyno gamintojai nėra įsprausti į siaurus, privalomus reikalavimų rėmus – jie turi kur kas didesnę laisvę, kaip auginti vynuoges, kurias veisles auginti, kaip patį vyną daryti ir dėl to nerizikuoja prarasti kokio nors formalaus rango. Naujojo pasaulio vyndarių nevaržo reiklūs apeliacijų įstatymai, kokius yra įsivedusi Prancūzija, Italija ar Ispanija. „Europiečiai yra sudarę tokį įvaizdį, jog formaliai aukštas rangas garantuoja aukštą kokybę, nors taip nėra – rangas tik atspindi, ar vynas gamintas tradiciškai“, – teigia pašnekovas. Panašūs apeliacijų įstatymai naujojo pasaulio šalyse yra dar kūrimo stadijoje. Tokia laisvė suteikia teorinę galimybę gaminti įvairesnį vyną. Kyla klausimas – ar šios šalys tuo naudojasi? Štai čiliečių vyndariai, nors gali gaminti labai įvairų vyną, augina ir spaudžia tik tai, kas lengviausiai parduodama – penkios vynmedžių veislės sudaro daugiau nei 90 procentų visos Čilės vyno gamybos. Ispanijoje, Prancūzijoje ar Italijoje tai būtų neįmanomi skaičiai.

Stilistine prasme skirtumas tarp naujojo ir senojo vyno pasaulio yra toks, jog paprastas vynas naujojo pasaulio šalyse gaminamas taip, kad juo būtų galima mėgautis be maisto – taikoma vartotojams iš tradicinės vyno vartojimo kultūros neturinčių šalių. Pietūs ar vakarienė atrodo taip: suvalgai salotas, sriubą, pagrindinį patiekalą, desertą, išgeri kavą ir tik tuomet atsikemši butelį vyno. Senojo pasaulio vyndariai dažniausiai gamina išraiškingesnį vyną, kuriuo galima mėgautis tik kaip priedu prie maisto.

Naujojo pasaulio vyndariai dažnai puikuojasi sakydami, jog gamindami vyną naudojasi pačiomis naujausiomis technologijomis. Vartotojų galvose naujasis vyno pasaulis atrodo kaip nevengiantis naujųjų technologijų. Iš tikrųjų daugelis šių išradimų atkeliauja iš Europos, tačiau senojo pasaulio vyndariai apie tai garsiai nekalba. Europiečiai vyndariai teigia, kad vynuogynai, o ne patys vyndariai sukuria vyno charakterį, dėl to jie niekada taip smarkiai neakcentuoja technologinių gamybos pusių. Įprasta manyti, jog senajame vyno pasaulyje puoselėjamos tradicijos, o naujajame – taikomos technologijos. Tačiau yra kiek kitaip. Šia prasme senasis vyno pasaulis yra gerokai naujesnis už naująjį vyno pasaulį.

Sunkmetis

Ekonominė situacija keičia nusistovėjusią vyno entuziastų ir mėgėjų elgseną. Pasak G.Jašinsko, labiausiai nukentėjo brangūs ir prestižiniai vynai, kurie neturėjo jokio unikalumo. „Atėjus taupymo metui, vartotojų neapgausi – jie jaučia, kur yra mažai skonio ir daug įvaizdžio“, – teigė pašnekovas. Taip pat juntama tendencija, jog vartotojai pereina į kitą kainų kategoriją – renkasi pigesnį vyną arba iš viso jo atsisako.

Vyno žinovas Jonas Bartkus pastebi kitokią tendenciją – kai kuriems vartotojams, pripratusiems prie gero, kokybiško vyno, sunku pereiti prie paprastesnio. Tuomet daroma kitaip – vartotojai nebekaupia atsargų, o vyno įsigyja tik tam tikrai vienintelei progai.

Kaip pasikeis vyno vartojimas Lietuvoje, tiksliau žinosime metams baigiantis, o kol kas galime pasidžiaugti, jog ir senojo, ir naujojo pasaulio vyndariams esame vis dar patrauklūs, todėl galime mėgautis puikiu vynu!

Parašykite komentarą

Filed under Gėrimai, Vynas

„Sąžininga prekyba“ jau ir Lietuvoje

Lietuvos parduotuvių lentynose jau galima pastebėti produktų su etikete „Fairtrade“. Ką reiškia šis ženklas? Ar verta šias prekes dėti į savo pirkinių krepšelį?

Produktai – tikriems gurmanams?
Fairtrade„Fairtrade“ – tai tarptautinis judėjimas, besirūpinantis gaminių kokybe ir padedantis smulkiesiems ūkininkams jų prekes eksportuoti į kitas šalis. Prekės, kuriomis rūpinasi judėjimas „Fair trade“, – tai ekologiški maisto produktai ir amatininkų rankų darbo kūriniai, gabenami iš trečiojo pasaulio šalių.

Paprastai „Fairtrade“ prekės brangesnės už kitas. Taip yra todėl, kad šis judėjimas tiesiogiai bendradarbiauja su smulkiaisiais prekiautojais ir augintojais, tad jei perkate cukrų, pažymėtą ženklu „Fairtrade“, galite neabejoti, kad cukranendrės jam pagaminti buvo auginamos nedideliuose ūkiuose, besilaikančiuose griežtų judėjimo „Fairtrade“ nustatytų standartų (auginamos ekologiškai). Viena vertus, dideliuose ūkiuose dažniausiai siekiama kiekybės, todėl imamasi prieštaringų priemonių – genetinio modifikavimo, cheminių trąšų ir pan. Kita vertus, trečiojo pasaulio ūkininkai, nesilaikantys „Fairtrade“ standartų, dažnai išnaudoja dirbančius žmones (kurie dėl neišprusimo nieko negali pakeisti ar nežino, kad yra išnaudojami), verčia dirbti vaikus (nuo penkerių metų amžiaus!). Tad judėjimas „Fairtrade“ užtikrina gaminio kokybę ir „sąžiningą“ elgesį su gamintojais. Mainais smulkieji ūkininkai ir meistrai gali pristatyti savo prekes pasaulinei rinkai ir gauti didesnę dalį pelno nei tarpininkaujant nesąžiningiems perpardavinėtojams.

Prekių ženklo „Fairtrade“ standartų laikymąsi prižiūri ir kontroliuoja FLO-CERT – tarptautinė sertifikatų bendrovė, siūlanti savo paslaugas daugiau nei 70 šalių. Tai nepriklausomų inspektorių tinklas, kasmet patikrinantis kiekvieną „Fairtrade“ sertifikatą įgijusią įmonę. Prekių ženklu „Fairtrade“ produkciją žymėti gali tik tos įmonės, kurios yra nepriklausomos (jų sprendimams iš išorės įtakos neturi jokia politinė ar kito pobūdžio organizacija), skaidrios (patikrinimo ir sertifikato išdavimo procesai turi būti aiškūs ir neslepiami), besilaikančios kokybės standartų (ne tik kokybiški gaminiai, bet ir tinkamas bei teisingas įmonės valdymas), lygiateisės (laikomasi rasės ir lyčių lygybės). Tad teoriškai prekių ženklas „Fairtrade“ smulkiesiems ūkininkams ir meistrams garantuoja geresnes sąlygas parduoti savo produkciją, o pirkėjams – galimybę įsigyti tuos produktus, kuriuos gaminant buvo atsižvelgta į trečiojo pasaulio šalių socialines problemas. Juk gera žinoti, kad įsigijai prekę, kurią gaminant nebuvo išnaudojami vaikai ar pasitelktos pavojingos cheminės medžiagos

Be to, visos „Fairtrade“ prekės turi ISO 65 sertifikatą, numatantį griežtą kiekvieno gamybos proceso etapo kontrolę. Todėl vartotojas, perkantis šias prekes, ne tik palengvina gamintojų dalią, bet ir pats gali džiaugtis kokybiškais produktais. Juk kas ragavo „Fairtrade“ kavos, arbatos ar šokolado, žino, kad tai tikrų gurmanų pasirinkimas.

Pusės amžiaus istorija
Kiek daug Fairtrade!Judėjimo „Fairtrade“ šaknys siekia 1965 m., kai nevyriausybinė organizacija „Oxfam“ savo parduotuvėse Didžiojoje Britanijoje pagal programą „Helping by Selling“ pradėjo pardavinėti prekes iš trečiojo pasaulio šalių. Už jas „Oxfam“ atsiskaitydavo tiesiogiai gamintojams, o ne tiekėjams.

Tokiam prekiavimo būdui prigijus, atsirado nedidelės parduotuvės – „Worldshop“ (liet. „pasaulio krautuvė“), – priklausančios pelno nesiekiančioms organizacijoms. Jose paprastai dirbdavo savanoriai ir pardavinėdavo skurdžiausių pasaulio šalių prekes, o visas pelnas (arba didžioji dalis) atitekdavo gamintojams. Ankstyvasis judėjimas „Fairtrade“ buvo glaudžiai susijęs su šiomis „pasaulio krautuvėmis“. Beje, pirmoji jų buvo įkurta 1969 m. Olandijoje, o netrukus – ir visose Beniliukso šalyse bei Vokietijoje.

Septintame ir aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose judėjimas „Fairtrade“ naujų produktų dairėsi tose šalyse, kurios dėl politinių priežasčių buvo neįtrauktos į pagrindinius pasaulinės prekybos kanalus. Tūkstančiai savanorių pardavinėdavo kavą iš Angolos ir Nikaragvos ne tik parduotuvėse „Worldshop“, bet ir šalia bažnyčių, savo namuose ar viešose vietose, taip skleisdami žinią: „Leiskite gamintojams iš skurdesnių šalių sąžiningai uždirbti ir patekti į pasaulinę rinką!“ Ne pelno siekiančios organizacijos ir parduotuvės „Worldshop“ per du dešimtmečius iš Europos paplito po visą pasaulį. Kartu su ankstyvuoju judėjimu „Fairtrade“ prasidėjo ir akcijos už sąžiningai mokamą atlyginimą darbininkams bei žemdirbiams, kampanijos prieš vaikų išnaudojimą ir išsivysčiusių valstybių dominavimą trečiojo pasaulio šalyse.

Tačiau kasdien besikeičiančiame pasaulyje susidomėjimas judėjimu „Fairtrade“ atslūgo, nes aktyvių savanorių nepakako žiniai apie skurstančias šalis po pasaulį skleisti. Parduotuvės „Worldshop“ per daug atitrūko nuo sparčiai besivystančios visuomenės ritmo. Net ir labiausiai atsidavusiems klientams tapo per sunku kasdien lankytis keliose parduotuvėse, nes norint įsigyti įvairių maisto produktų, vienos nepakakdavo, mat jose neprekiauta visais kasdien reikalingais daiktais ir visomis maisto prekėmis. Pradėta ieškoti įvairių būdų, kad judėjimas išliktų, o trečiojo pasaulio prekės nebūtų pamirštos.

Išeitis pradėti siūlyti „Fairtrade“ produkciją įprastose parduotuvėse ir prekybos centruose sugalvota 1988 m. – Olandijoje buvo sukurta judėjimo „Fairtrade“ prekių ženklo koncepcija „Max Havelaar“. Sertifikatą prekėms išduodavo nepriklausoma olandų organizacija „Solidaridad“, todėl produktus buvo galima pardavinėti už parduotuvių „Worldshop“ ribų ir „Fairtrade“ prekių pardavimas kaipmat šoktelėjo aukštyn.

„Solidaridad“ ir „Max Havelaar“ prekių žymėjimas Europą ir Šiaurės Ameriką „užkrėtė“ geru pavyzdžiu, tad besibaigiant antrajam tūkstantmečiui įvairios ne pelno siekiančios organizacijos prekių ženklu „Fairtrade“ žymėjo produktus jau ir už Olandijos ribų.

Pasaulinis standartas
Kavos rūšiavimas1997 m. įsikūrė „Fairtrade Labelling Organizations (FLO) International“ – tarptautinė organizacija, vienijanti viso pasaulio „Fairtrade“ ne pelno siekiančias įmones. FLO nustatė prekių ženklo „Fairtrade“ suteikimo standartus, paramos ir patikrinimo būdus. Tačiau svarbiausias FLO laimėjimas – 2002 m. tarptautinio ženklo „Fairtrade“ (International Fairtrade Certification Mark) įvedimas. Šis ženklas dabar naudojamas daugiau nei 70 šalių. Jis nurodo, kad gamintojams iš skurdesnių šalių suteikiamos palankesnės sąlygos, o perkantieji šiuo ženklu pažymėtą produkciją prisideda ne tik prie gamintojų iš trečiojo pasaulio šalių gerovės – šis ženklas taip pat garantuoja, kad tausojama aplinka, skatinamas ekologinis ūkininkavimas, nenaudojamas vaikų darbas, netoleruojama lytinė, rasinė ir religinė diskriminacija.

„Fairtrade“ logotipe pavaizduotas ranką iškėlęs asmuo, simbolizuojantis patenkintą gamintoją, švenčiantį sąžiningą sandėrį, ir vartotoją, besidžiaugiantį ekologišku produktu už „sąžiningą kainą“ ir taip pasaulį darantį geresnį.

Šių prekių etiketėse rasime išsamų aprašymą – gaminio istoriją. Tad, pavyzdžiui, perkant „Fairtrade“ kavą galima susipažinti su šios kavos augintojų gyvenimu, kaip šios kavos auginimas padėjo jiems lengviau gauti geriamojo vandens, išleisti vaikus į mokyklą, pastatyti ligoninę ir pan. Be to, šių prekių kainos nurodytos dideliuose lapuose, kad kiekvienas lengvai pamatytų „sąžiningą“ produkto kainą, rodančią, kuri pirkėjo mokama pinigų dalis atitenka gamintojui, kuri padengia transporto išlaidas ir kiek atitenka parduotuvei išlaikyti.

Žinoma, kaip ir daugelis judėjimų, remiančių verslo plėtrą, „Fairtrade“ neišvengė kritikos ir kai kurių politikų bei konservatyvių ekonomikos specialistų buvo pramintas prieštaringu subsidijavimo būdu. Tačiau ženklu „Fairtrade“ pažymėtų prekių apyvarta kasmet auga 40 proc., o 2006 m. peržengė 2 mlrd. JAV dolerių slenkstį.

„Fairtrade“ Lietuvoje
Lietuvos prekybos centruose jau galima įsigyti ženklu „Fairtrade“ pažymėtos produkcijos: kavos, arbatos, cukraus, ryžių, prieskonių ir kt. Yra ir nedidelių parduotuvių, kuriose galima įsigyti ženklu „Fairtrade“ pažymėtų prekių (pavyzdžiui, „Marks & Spencer“ Vilniuje). Tai maloni staigmena Lietuvos pirkėjams, nes pasaulyje vyrauja nuomonė, kad žmonės, perkantys „Fairtrade“ produktus, tampa demokratinio judėjimo dalimi.

Arbatos?

Prekių ženklo „Fairtrade“ sertifikatai suteikiami šiai maisto produkcijai: kavai, arbatai, šokoladui, kakavai, cukrui, bananams, obuoliams, kriaušėms, vynuogėms, slyvoms, citrinoms, apelsinams, mandarinams, rambutamams, avokadams, ananasams, mangams, vaisių sultims, pipirams, pupelėms, kokosams, džiovintiems vaisiams, raudonajai siauralapių raibsteglių (rooibos) arbatai, žaliajai arbatai, pyragams ir sausainiams, medui, saldiems grūdų, džiovintų vaisių, riešutų ir pan. mišiniams, javainiams, džemams, vaisių ir daržovių salotoms, padažams, vaistažolėms, prieskoniams, riešutams ir riešutų aliejui, vynui, alui, romui, ryžiams, jogurtui, maistui vaikams ir kt.

Parašykite komentarą

Filed under Gėrimai, Maistas

Italijos vynas: tradicijų puoselėjimas ir drąsus eksperimentavimas

Italijos vynasAntikos laikais graikų pramintos „vyno šalimi“ (Oi-notria) Italijos švytinti vyno reputacija nepralenkiama jau trečią tūkstantmetį. Būtent prieš tiek metų čia buvo pasodinti pirmieji vynuogynai. Romėnų vyndariai II a. pr. Kr. iš Italijos žemėse užaugintų vynuogių spausdavo ypatingą vyną, jau tuomet mokėjo jį brandinti ąžuolo statinėse ir laikyti buteliuose. Praėjus dviem tūkstantmečiams, Italija – vis dar viena pirmaujančių vyno gamintojų. Tačiau vyno pasaulis nuolat kinta, tad ir „vyno šalies“ vyndariams iškyla įvairių problemų, su kuriomis jiems, regis, pavyksta susitvarkyti. Apie tai, ką geriausia gali pasiūlyti Italija besidomintiems vynu, kalbamės su vyno ekspertais Gintautu Jašinsku bei Andriumi Valčiuku ir Italijos someljė asociacijos nariu Flavio Brenta.

Italijos vyno pagrindinis išskirtinumas – didžiulė vynmedžių įvairovė, ypač tokių, kurie kitur neauginami, o jei ir bandoma, nesulaukiama tokio gero rezultato, koks pasiektas pačioje Italijoje. Iš viso šalyje auginama daugiau kaip 110 skirtingų vynmedžių veislių. „Turėkime omenyje, kad tai nėra tokia didelė šalis kaip Kinija ar JAV, bet taip jau susiklostė, kad Italijoje labai daug skirtingų mikroklimatinių sąlygų. Tame pačiame regione žemės sandara neįtikėtinai įvairi“, – teigia Italijos someljė asociacijos narys F. Brenta.

Pasak vyno eksperto G. Jašinsko, Italijos vyno išskirtinumą puikiai atskleidžia Sangiovese – ko gero, populiarausia Italijoje raudonųjų vynuogių rūšis, auginama ir kitose šalyse, bet ne visur turinti savitą charakterį. „Toskanoje šios vynuogės žvilga, spindi, o kokybė gali būti labai aukšta. Ir nors Toskanos vyndariai kiekvienais metais savo produkciją brangina, vis dar galima rasti neblogų kainos ir kokybės santykių. Kitas pavyzdys – Nebbiolo – taip pat raudonųjų vynuogių veislė, auginama Pjemonte. Iš šių vynuogių gaminamas didingos kokybės vynas, nepakartojamas niekur kitur pasaulyje – sudėtingas, ilgaamžis, ne visiems patinkantis dėl savo atšiaurumo jaunystėje, bet vis dėlto labai rimtas vynas, kuriuo italai gali didžiuotis“, – teigia vyno ekspertas.

Senasis vyno pasaulis
Kalbant apie Senojo pasaulio vyno šalis, Italiją daugeliui kyla pagunda lyginti su Ispanija, nes šių valstybių geografinė padėtis panašiausia. Tačiau Italija pirmauja savo stilių įvairove ir bendra kokybe. Tik ši situacija nėra stabili. „Jei ispanų vyndariai ir toliau taip smarkiai progresuos, po dešimties metų Italija bus aplenkta, – teigia G. Jašinskas ir juokaudamas priduria, kad ispanai italams „kvėpuoja į pakaušį.“ – Italai gali atsipūsti tik dėl vienos priežasties – Ispanija dėl karšto klimato, ko gero, niekada negalės girtis ypatingu baltuoju vynu.“

Italija stilių įvairove nusileidžia Prancūzijai, tačiau ganėtinai sėkmingai kai kuriuos pavyzdžius pakartoja ir savo šalyje. Tarkim, šampanas ir itališkas putojantis vynas. „Teisinis užtaisas labai rimtas. Italai nori pademonstruoti, kad putojančio vyno srityje jie gali daug, bet tai darydami jie nusižengia kainos principui – negalima lygiuotis į pripažintą rinkos lyderį, jei, priartėjus savo kokybe, panaši tampa ir kaina“, – teigia G. Jašinskas.

Pasak vyno eksperto, kalbant apie Senojo pasaulio vyno šalis, dažnai nepelnytai užmirštama Vokietija, kurios baltasis vynas, jo nuomone, didingesnis už Italijos. Tačiau nedera lyginti šių dviejų šalių, nes Vokietijos klimatas tinkamesnis baltajam vynui. „Kita vertus, galima jiems papriekaištauti, kad tokiomis geromis sąlygomis Vokietijoje nėra stilių įvairovės, o Italijoje – atvirkščiai“, – teigia vyno ekspertas.

„Iš esmės italų pozicijos vyno pasaulyje labai rimtos, tačiau jie negali užmigti ant laurų, nes ispanai lipa ant kulnų. O kasdien vartojamo ispaniško vyno kaina patrauklesnė nei itališko“, – mano pašnekovas. Italai pastaruoju metu nuolat brangino savo vyną ir iš karto nusvilo – sumažėjo importas į ekonomiškai nusmukusią JAV, nors Pinot Grigio ten iki šiol populiari. „Italai pernelyg dažnai savimi pasitiki ir nesupranta, kad konkurencija yra pasaulinė – ne tik iš Ispanijos ar kitų Senojo pasaulio vyno šalių, bet ir iš Argentinos, Čilės ir Australijos, kurios pasiryžusios viskam, kad įrodytų, jog yra vertos savo vietos nuolat kintančiame vyno pasaulyje“, – teigia G. Jašinskas. Tačiau italai kol kas vis dar yra didžiausi vyno eksportuotojai pagal vyno apimtį. Be to, Italijos vyną labai palaiko italų virtuvė, populiari visame pasaulyje, o tradicinių patiekalų paragauti galima daugelio valstybių restoranuose. Gana nesunkiai pagaminami itališki patiekalai dažnai ruošiami ir namuose, o tai itališkui vynui tikrai naudinga – juk skanaujant itališko maisto kyla natūralus noras paragauti būtent itališko vyno. „Italijos šiaurėje, kitapus sienos nuo Friulio-Venecijos Džulijos regiono, gaminamas puikus Slovėnijos vynas, kurio kokybė tokia aukšta, kaip ir aplinkiniuose Italijos kraštuose. Tačiau juk retai kada kyla noras itališką virtuvę derinti būtent su vynu iš Slovėnijos“, – mano pašnekovas.

Pagrindiniai vyno regionai
Italijos vyno regionaiRegioniniai Italijos ypatumai akivaizdūs. Italijoje, skirtingai nei Prancūzijoje, visi 20 vyno regionų – svarbūs vyno gamintojai. Pasak G. Jašinsko, Italijos vyndarystės regionus galima suskirstyti į tris dalis – Šiaurės, Centrinę ir Pietų Italiją. Kiekviena dalis turi savo išskirtinumų, nors daugelis vyno kritikų vertina tik turtingiausios ir ekonomiškai labiausiai išsivysčiusios Šiaurės Italijos produkciją. Tačiau ieškoti naujų, nepatirtų įspūdžių galima kiekviename vyno regione ir sėkmingai atrasti ypatingą vyną.

Šiaurės Italija
Alto Adige regiono išskirtinumas – solidūs baltieji bei raudonieji vynai, pastarųjų pagaminama nedaug, tačiau savitos vynuogių veislės, skurdžios mineralinės dirvos ir kalnų klimatas suteikia vynams ypatingą rezultatą. „Čia auginamos išskirtinės vynuogės, kaip, tarkim, Toroldego“,– teigia vyno ekspertas. Pasak jo, regione taip pat gaminamas geros kokybės baltasis vynas iš tarptautinių vynuogių veislių.

Veneto krašte auginamos ir „savos“ vynuogių veislės, bet dažniausiai čia yra itin sėkmingai adaptuojami kitų šalių, „nevietiniai“ vynmedžiai. „Tarkim tarptautiniu mastu žinomas vynas, toks kaip Amarone, kitur dabar net nebandomas pakartoti““, – pabrėžia pašnekovas.

Kalbėdamas apie šiaurinius Italijos regionus, G. Jašinskas taip pat išskiria Friulį-Veneciją Džuliją, garsėjančią kvapiu vynu, kuris kitose šalyse, norint pasiekti tokią pačią kokybę, gaminamas maišant nestandartinių vynuogių veislių derlius.

Centrinė Italija
Centrinėje Italijoje vienas svarbiausių vyno regionų yra Toskana. Visame pasaulyje gerai žinomi Toskanos vynai Chianti, Brunello di Montalcino ir Vino Nobile di Montepulciano. Šalia Toskanos švyti Umbrija, kurioje galima sutikti idomių vietinių vynuogių veislių interpretacijų. „Tarkim, baltosios vynuogės Grechetto, iš kurių vis daugiau pagaminama solidaus vyno. Ši veislė dar nėra tarptautinė žvaigždė, tačiau, ko gero, ateityje tikrai bus“, – teigia G. Jašinskas. Taip pat iš Umbrijoje auginamų vynuogių Sagrantino gaminamas itin sodrus raudonasis vynas, kurio pasauliniai reitingai puikūs.

Centrinėje Italijoje esantis Markės regionas pačių italų laikomas ypač svarbiu. „Kitose šalyse gerai žinomi vynuogių veislės Verdicchio di Castelli Di Jesi bei Verdicchio di Matelica – tai nesunkaus, teigiamai savito kvapo ir puikaus, lengvai suprantamo skonio gėrimai“, – teigia vyno ekspertas.

Abrucas – pietinis Centrinės Italijos regionas, kuriame, pasak G. Jašinsko, dėl protingo kainos ir kokybės santykio bus gaminama vis daugiau ypatingo raudonojo vyno iš vietinės vynuogių veislės Montepulciano. Abruco regiono svarba sunkiai paneigiama. Šios vietos vynas taip pat vienas populiariausių Italijos vynų Lietuvoje. „Tai vynas, ryškus spalva, kvapu ir skoniu“, – teigia pašnekovas.

Pietų Italija
Apulija, Italijos „kulnas“, – tai vienas iš perspektyvesnių Italijos regionų. Vietinė regiono žvaigždė – rūšis Primitivo – gerai žinoma visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. „Į šią aukštą vietą Apulijoje pretenduoja ir Negroamaro – labai tamsių spalvų ir ryškių skonių vynas“, – teigia G. Jašinskas.

Kampanijos regionas, pasak vyno eksperto, nepelnytai pamirštas Lietuvoje, o visame pasaulyje, neišskiriant ir pačios Italijos, jis puikiai žinomas. „Kampanija yra pirmasis regionas Italijos pietuose, sulaukęs tiek daug dėmesio“, – teigia G. Jašinskas. Šiame regione dažniausiai auginamos tik vietinės vynuogių veislės, tokios kaip raudonosios Aglianico ar baltosios Greco, Falanghina, Coda di Volpe. „Iš pastarųjų gaminamas elegantiškas lengvas ir vidutinio stoto baltasis vynas, primenantis prancūziškąjį vyną Chablis, tačiau itališkasis geresnis“, – mano pašnekovas. Gerokai rečiau čia gaminamas sunkus baltasis vynas, o raudonasis dažniausiai itin galingas, jį reikia ilgai laikyti ąžuolo statinėse.

Šalies pietuose, netoli Romos, įsikūręs perspektyvus Lacijaus vyno regionas, tačiau dėl esamos ekonominės padėties vynas brangokas, todėl jį vyndariams lengviau parduoti vietinėje rinkoje, o importuoti į kitas šalis sekasi prastokai.

Sicilija – pažangiausias Pietų Italijos regionas. „Sicilijos vynas pagaliau tapo ypatingas“, – džiaugiasi G. Jašinskas. Dar prieš dešimtmetį vietiniai vyndariai nemokėjo pagaminti tokios aukštos kokybės vyno, o dabar suprato, kaip tai padaryti. Kalbant apie Sicilijos vyną, verta paminėti, kad jam populiarumo suteikia ir tai, kad Sicilija daugeliui girdėtas kraštas, kad ir koks kontekstas būtų (mafijos ir turistų mėgstama vieta…). Be to, vietinės vynuogių veislės lengvai suprantamo charakterio, o kainos pakenčiamos. Lietuvoje taip pat galima rasti keletą Sicilijos gamintojų vynų iš geriausių šio regiono penketuko. Sicilijoje dėmesio vertas ir baltasis, ir raudonasis vynas. Taip pat čia gaminamas ypatingas saldus baltasis vynas iš Pantelerijos saloje užaugintų vytintų muskato vynuogių. „Pirmąsyk ragaudami šio vyno žmonės negali patikėti, kad tokio išskirtinio ir malonaus skonio gali būti muskatas, todėl iš naujo prisiekia pamėgti šią rūšį“, – teigia vyno ekspertas.

Sardinijoje taip pat gaminamas įdomus vynas, tačiau jo pavadinimai gąsdinamai keisti ir nesuprantami, o kainos dėl išplėtoto turizmo gana aukštos. G. Jašinskas neprognozuoja didžiulio Sardinijos vyno populiarumo Lietuvoje, bet jis vertas dėmesio.

Didžiausias pastarųjų dešimties–penkiolikos metų Italijos vyno regionų pokytis labiausiai juntamas šalies pietuose – Sicilijoje, Apulijoje ir Abruce. Padėtis Kampanijos regione pagerėjo kiek anksčiau – maždaug prieš dvidešimt metų. Šie pokyčiai lėmė daug geresnę vyno kokybę, nes pradėta nebepaisyti nereikalingų tradicijų, kurios, remiantis šiuolaikiniu mokslu, neduoda vynui jokios naudos. Tai besaikis ąžuolo statinių naudojimas, neatsižvelgimas į kiekvienų metų klimato pokyčius ir pan. „Kita vertus, tai lėmė ir drąsus vyndarių eksperimentavimas, sėkmingas bandymas žengti į nežinią“, – teigia G. Jašinskas. Be to, Pietų Italija ekonomiškai prasčiau išsivysčiusi nei kiti šalies regionai, tad minėtos vietovės pasitenkina mažesniu „finansiniu kąsniu“, o tai ieškantiems gero vyno tik į naudą.

Etikečių žymėjimo sistema
Etiketės pavyzdysPasak vyno eksperto G. Jašinsko, Italija yra klasikinis europietiškos filosofijos pavyzdys, kurios pagrindinis postulatas – vynas gali gauti formalų aukštą rangą tik tada, jeigu vynuogės užaugintos, išspaustos ir vynas brandintas laikantis griežtų tradicijų. Tad gaminant vyną, kuris, remiantis šiuolaikiniu mokslu, turėtų duoti gerą rezultatą, yra galimybė šio rango netekti.

Tokią mintį atspindi ir daug karštų debatų susilaukianti Italijos vyno klasifikacija (Denominazione di origine controllata, DOC) įvesta gana neseniai – 1963 m., bandant pakartoti prancūziškąją sistemą (Appellation d’origine controlee, AOC). Šiuo metu Italijos vynas skirstomas į keturias pakopas. Žemiausia jų – Vino da Tavola (VdT). Jai priklauso paprastas stalo vynas, o pati kategorija yra prancūziškosios Vin de Table atitikmuo. Prancūzijoje stalo vynas niekuo neišsiskiria, tačiau Italijoje galima rasti puikaus šio rango vyno. Pastarasis šią kategoriją gavo ne dėl prastesnės kokybės, o dėl tradicijų nepaisymo. Pasak vyno eksperto G. Jašinsko, dėl per daug giežtų įstatymų iki 1995 m. apie 60–70 proc. geriausio itališko vyno vis dar buvo VdT kategorijos.

1992 m. Italijos vyriausybė įvedė naują rangą Indicazione Geografica Tipica (IGT), turėjusį pagerinti esamą situaciją. Šiai kategorijai priklauso naujas geros kokybės vynas, kurį gaminant nebesilaikoma itin griežtų Italijos įstatymų: jei vyndarys vynui naudoja ne vietines, o tarptautines vynuogių veisles, jis jau negali savo produkcijos žymėti aukščiausiais DOC ar DOCG rangais, tačiau jei kokybė gera, jam suteikiama IGT kategorija. Iš esmės IGT prilygsta prancūziškai krašto vyno (Vin de Pays) kategorijai. Kaip ir Prancūzijoje, skirtumas tarp aukštesnių rangų ir žemesnio IGT kartais sunkiai apčiuopiamas.

Aukščiausios vyno kategorijos, Denominazione di Origine Controllata (DOC) ir Denominazione di Origine Controllata e Garantita (DOCG), Italijoje pamažu tapo probleminės. DOC ir DOCG vyno zonos specifiškesnės negu IGT, o leistinos vynuogių veislės jose taip pat labiau apibrėžtos. DOCG rangas suteikiamas dar smulkesnėms apeliacijoms nei DOC, be to vynas, pretenduojantis į šį rangą, turi įveikti aklą testavimą.

EtiketėsDOCG teritorijų yra tik keliolika. Taip susiklostė, kad šį rangą sugebėjo gauti visai neypatingas vynas. Pasak G. Jašinsko, geras pavyzdys būtų Albana di Romagna, Cortese di Gavi, Chianti. Dažnai tai paprastas, niekuo neišsiskiriantis vynas, besimaudantis darbščių vyndarių šlovės spinduliuose. „Italijoje yra tokių apeliacijų, kurių vyno kokybė itin aukšta, tarkim, Bolgheri iš Toskanos, tačiau šio rango jos neturi“, – teigia vyno ekspertas, kurio manymu, Italijos vyriausybė turėtų smarkiai pertvarkyti savo kvalifikaciją, nes šiuolaikinių lūkesčių ji neatitinka. „Tai italų Achilo kulnas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Itališkas vynas Lietuvoje
Pasak „Vyno klubo“ atstovo A. Valčiuko, šios šalies vyno importas į Lietuvą išties didelis. „Tačiau lietuviai nuo seno įpratę, kad itališko vyno kainos turi būti mažos. Italai Lietuvai pasiūlo nemažai pigaus vyno, bet jis nėra išskirtinis“, – teigia A. Valčiukas. Tačiau tai pašnekovo nestebina, nes daugelyje šalių pigiausio ir žemiausios kategorijos vyno išgeriama daugiausia – apie 90 procentų.

Nors kainos kyla, Lietuvoje Italijos vyno asortimentas didelis – šalyje galima rasti visų populiarių vynų iš kiekvieno regiono. „Dabar žmonės domisi viskuo, nori ragauti ir ragauja drąsiai“, – teigia A. Valčiukas.

Vienintelis akivaizdus išskirtinumas, pasak Italijos someljė asociacijos nario F. Brenta, yra tai, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, dar nelabai domimasi visame pasaulyje puikiai įvertintu Sardinijos regiono vynu.

Beje, F. Brenta, šiemet apdovanotas Italijos kavalieriaus ordinu (Cavaliere Ordine al Merito della Repubblica Italiana) už itališkos produkcijos populiarinimą kitose šalyse, džiaugiasi, kad jo šalies putojantis vynas Lietuvoje populiarus. Rinkoje tvirtai jaučiasi putojantis vynas Prosecco, nedaug brangesnis už lietuvišką produkciją. „Dėl to jis pranašesnis, nes tik keliais litais brangesnis vynas yra geresnės kokybės“, – teigia A. Valčiukas. Pasak jo, italai labai stengiasi išpopuliarinti savo putojantį vyną, tačiau jiems sunku konkuruoti su prancūzišku šampanu ir ispanų Cava, kurie jau nuo seno pelnę gerą vardą. Pasak A. Valčiuko, iš esmės italai turi daug potencialo gaminti putojantį vyną, nes šalies šiaurėje, prie Alpių kalnyno, yra daug tinkamas klimatines sąlygas turinčios vietos, kur gaminamas Franciacorta ir Asti apeliacijų vynas, dėl savo kokybės esantis vienas pagrindinių prancūzų Šampanės regiono konkurentų.

Vynchenzai

Tad apibendrinant galima teigti, kad Italija kartais užleidžia savo pozicijas kitoms šalims, tačiau išlieka viena svarbiausių vyno valstybių visame pasaulyje, savo giliomis ir puoselėjamomis tradicijomis lenkianti senąsias Europos šalis, o drąsiu noru eksperimentuoti – ir visą naująjį vyno pasaulį.

Parašykite komentarą

Filed under Gėrimai

Galerija “Umbrija – gurmanų rojus“

Kelionės įspūdžiai.

Komentarų: 1

Filed under Gėrimai, Laisvalaikis, Maistas

Vytautas Tyla – restoranų žinovas

40-ies metų darbo patirtį turintis klientų aptarnavimo srityje ir restoranų versle, šiuo metu užsiimantis dėstymu ir privačia konsultavimo praktika, Vytautas Tyla yra dirbęs daugelyje iškiliausių Vilniaus miesto restoranų. „Senoji gvardija“, kaip jis vadina savo buvusius kolegas, gali daug ką papasakoti apie Lietuvos restoranų kultūros pakilimus ir nuolydžius. Todėl vieną šiltą pavasarišką vakarą malonius laikus menančiame „Neringos“ restorane, V. Tyla sutiko papasakoti apie Vilniaus restoranus, keisčiausius klientus ir nuostabiausias savo gyvenimo akimirkas.

Profesinio kelio pradžia
Baigęs mokyklą Vyžuonų miestelyje, Utenos rajone, V. Tyla atvažiavo į Vilnių laikyti stojamųjų universitetinių egzaminų. Tuo metu jį žavėjo geologijos mokslo perspektyvos – būsimos ekspedicijos po įvairias Sąjungos vietas. Tačiau pirmasis, matematikos, egzaminas buvo sunkus – nors tikslieji mokslai pašnekovui buvo prie širdies, net ir dalyvavimas matematikos olimpiadose neužtikrino gero matematikos pažymio ir per žodinę dalį jį „sukirto“ nesukalbamas dėstytojas. „Pasidarė pikta ir apmaudu, tad norėdamas pasitikrinti žinias stojau į pedagoginį universitetą.“ Čia stojamasis matematikos egzaminas pavyko be jokių problemų, tačiau V. Tyla iš principo šiame universitete nutarė nestudijuoti. „Tais metais atsitiko taip, kad į viską numojau ranka ir įstojau į geologijos institutą, kuriame manęs laukė daug žadanti naftos žvalgybos ekspedicija į Sibirą.“ Pirmaisiais mokslo metais ekspedicijos viršininkas pakvietė jį vykti į ekspediciją Biržuose, kur gausu karstinių įgriovų. Čia Vytautas kartu su kolegomis ieškojo šių pavojingų gamtos darinių. Tolesnis gyvenimas galbūt būtų pasisukęs kita kryptimi, jei ne trauma, kurią ekspedicijos metu V. Tyla gavo krisdamas nuo didelio aukščio. „Teko gulėti lovoje keturis mėnesius, kol sugijo ir suaugo visos žaizdos, tad ekspedicijos į Sibirą turėjau atsisakyti.“

Iki stojimo į universitetą atsirado keletas laisvų mėnesių. „Tuomet pamačiau skelbimą studijuoti prekybos mokykloje. Draugai jau ir seniau įkalbinėjo – pabandyk ten įstoti, vakarais galėsi padirbėti (pusantrų metų vykstančių mokymų metu kas antras mėnuo – praktika), tad aš daug nesvarstydamas taip ir padariau.“ Vėliau, rudenį, V. Tyla vis dėlto įstojo į universitetą, tačiau dėl atsiradusio darbo teko pereiti į vakarines studijas, o vėliau – ir į neakivaizdines.

Pirmoji praktika – „Vilniaus“ restorane
„Aš jos niekada neužmiršiu. Mano ūgis tuomet buvo apie 2 metrus. Įsivaizduokite tokią kartį restorane. Pirmas įspūdis – atrodo, kad visi žiūri tik į tave, todėl laikydamas padėklą nuo įtampos šiek tiek drebėjau. Neseniai mačiau panašiai „drebančias“ mergaites prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, 10 valandą ryte į padėklus įsikabinusias kaip į atramą… Gal jos jau pavargusios nuo pat ryto? Na, bet dabar daug kas atleistina, nauji laikai. „Vilniaus“ restorane aš taip nelaikiau, tąsyk sudėti puodukai drebėjo nuo virpulio…“ – teigia pašnekovas.

Šiame darbe pasitikėti savimi ir išmokti sulaikyti jaudulį jam padėjo nuostabus tuometis kolektyvas ir ypatingas administratorius S. Mažuika, mokėjęs rūpintis visais – ir personalu, ir restorano svečiais. „Lig šiol labai gerai prisimenu vieną momentą: jau anuomet restoranuose būdavo kompleksiniai pietūs. Labai patogu. Tačiau „Vilnius“ buvo vienintelis restoranas, kuriame vietoj kompleksinių pietų būdavo siūlomi užsakomieji pietūs, kai kiekvienas svečias pietums rinkdavosi tai, ko pageidauja. Šiame restorane lankydavosi žymūs žmonės: profesoriai, kalbininkai, teisininkai ir pan. Tad reikėdavo mokėti suspėti aplink visus „apšokinėti“. Žinoma, tai ne visados pavykdavo. Antplūdžių metu kiekvienas padavėjas turėdavo aptarnauti apie 15-20 svečių, tad tekdavo palakstyti. Dažnai būdavo, kad nespėjam ne tik mes, bet ir virtuvė. Tačiau mūsų administratorius S. Mažuika taip sugebėdavo užimti svečius – užkalbinti, pabendrauti, kiekvienai damai pabučiuoti rankutę – kad šie nepastebėdavo, jog užsakymas užtruko. Jis mums padėdavo nurinkti stalus, nors ir nemokėjo visų taisyklių, o kartais nurinkdavo ir be reikalo, tačiau S. Mažuika buvo mūsų dalis, ir per visą savo darbo laikotarpį „Vilniaus“ restorane niekad nemačiau jo surūgusio. Kažkas nepaprasta“, – teigia pašnekovas.

V. Tyla labai gerai prisimena dar vieną įvykį su šiuo puikiu administratoriumi. Tai atsitiko vieną pavasarį dirbant „Vilniaus“ restorane kartu su dabar žymiu psichologijos profesoriumi. „Per pietus vienas vyriškis užsisakė ankstyvųjų raudonųjų burokėlių lapų sriubos. Juos reikia labai gerai nuplauti, nes kitaip gali likti mažų musyčių. Tik atnešęs užsakymą ir pastatęs šią sriubą ant stalo mano kolega pastebėjo, kad burokėlių lapeliai – ne itin kruopščiai nuplauti, tačiau jau buvo per vėlu… Baltame nuo grietinės fone pradėjo mirgėti juodi musyčių taškučiai. Įsikarščiavęs svečias iškart liepė pakviesti administratorių. Priėjęs prie staliuko ir akimirksniu įvertinęs situaciją S. Mažuika svečio pasiteiravo: „Ar galiu paragauti?“ Gavęs leidimą jis su šaukštu surinko visus juodus taškučius, suvalgė juos ir tuomet pareiškė: „Kas pridėjo šitiek pipirų?!“ Kitą dieną tas pat svečias apsilankė vėl ir paprašė tos pačios sriubos su tiek pat pipirų. Tądien burokėliai buvo jau kruopščiai nuplauti, o sriuba paskaninta tikrais prieskoniais…“

Meno žmonės taip pat mėgo „Vilniaus“ restoraną. Vos ne kasdien prie baro išlenkti taurelės ateidavo poetai Algimantas Jasiulionis (Pupų Dėdė) ir Paulius Širvys. Šie irgi mėgdavo sukelti linksmų scenų. Tačiau didžiausias kuriozas V. Tylai įvyko ne prie baro, o prie staliuko. „Buvo vidurvasaris, man teko aptarnauti kompozitorių Benjaminą Gorbulskį, atėjusį kartu su dailininku Stasiu Krasausku. Jie sėdėjo prie staliuko šalia sienos – vadinamosios ložės. Labai nepatogus suplanavimas, populiarus lig šiol, nes sutaupoma vietos, tačiau aptarnauti galima tik iš vienos pusės, tad prie kiekvieno svečio prieiti neįmanoma (o derėtų). Architektų fantazija kartais prasilenkia su praktiškumu taip, kad neduok Dieve… Prisimenu, kad jiems nešiau sultinį ir karštus barščius. Jau ruošiausi dėti lėkštes ant stalo, tačiau tuo metu prie gretimo staliuko sėdėjęs vyriškis plika galva ir baltu kostiumu, bepasakodamas damai anekdotą ir šiai pradėjus juoktis, sugalvojo atsistoti, kad būtų įtaigiau. Su savo galva jis trenkėsi tiesiai man į ranką (tuo metu buvau atsisukęs į aptarnaujamą staliuką, tad nieko nemačiau) ir visi barščiai užkrito jam ant plikės… Ką daryti? Mano ložė springdama nuo juoko pareiškė, kad sriubos jiems nebereikia, nes ir taip jau pilnos kelnės… Vyriškis plika galva nieko nesuprasdamas stovi, o per baltą jo kostiumą pamažu srovena švieži barščiai… Kas buvo toliau? Atsiprašinėdamas staigiai jį apglėbiau keliomis staltiesėmis (juk barščiai buvo karšti!), o vyriškio dama juokėsi jau nebe iš anekdoto, o iš situacijos… Viskas baigėsi laimingai – išvalėme švarką, o vyriškis ilgai nepyko, nes juk galų gale jis pats palindo po šiuo karštu lietumi. Beje, tai tik vienas iš daugybės kuriozų, kuriuos man teko matyti ar juose dalyvauti.“

Arbatpinigiai
Pasirinkti padavėjo profesiją jau anuomet skatino arbatpinigių sistema, kurių oficialiai imti buvo lyg ir nerekomenduojama. Tačiau kai kurie lankytojai arbatpinigių negailėdavo. Pirmasis pirmosios darbo dienos „Vilniaus“ restorane užsakymas V. Tylai buvo nunešti į viešbučio kambarį mineralinio vandens, kavos ir salotų. Vyriškis atsiskaitydamas dar įdavė laišką ir paprašė jį įmesti į pašto dėžutę, o už tai prie sąskaitos pridėjo 1 rublį (už rublį tuo metu buvo galima užsisakyti tame pačiame restorane sočiausius pietus). O juk tai buvo tik pirmas svečias, kurį teko oficialiai aptarnauti. „Anuomet pagalvojau – tai kas bus toliau?“ – šypsosi pašnekovas.

Tačiau norint užsidirbti papildomų pinigų, reikėdavo paplušėti. Beje, Lietuvoje personalo lygis anuomet buvo laikomas labai aukštu. Tad nenuostabu, kad lietuviai Sąjungos konkursuose aptarnavimo ir kulinarijos srityje niekados neužimdavo žemesnių nei prizinių vietų. „Deja, negalėjome būti pirmi, nes tam buvo skirtos vietos Maskvos bei Leningrado dalyviams,“ – teigia V. Tyla. Tačiau jis prisimena vieną išimtį – nuostabias rankas turėjęs konditeris J. Petrauskas iš Kauno buvo pirmasis lietuvių konditeris po karo, užėmęs pirmąją vietą Sąjungoje.

Šeima arba tai, dėl ko verta gyventi
V. Tylos žmona Nijolė Vasiliauskaitė – meno žmogus. Ji teatrui atidavė visą gyvenimą – operos ir baleto teatre šoko 23 metus. „Ši nuostabi balerina mane privertė labiau domėtis menu. Juk pirmi pasimatymai vykdavo pačiame teatre ir šalia jo. Tačiau su ja susipažinome naktiniame bare „Dainava“, kuriame man teko dirbti. Į naktinius barus anuomet teatro žmonės ateidavo pailsėti ir atlikti koncertines programas. Pamačiau, kaip ji šoka, ir viskas“, – šypsosi pašnekovas. Žmona Nijolė jam padovanojo sūnų Martyną, o šis – vaikaitę Gabrielę. Sūnus, kaip ir tėvas, yra susipažinęs su Lietuvos restoranų kultūra bei verslu, šiuo metu, be kitų užsiėmimų, yra ir „Graso“ restorano valdytojas. O vaikaitė Gabrielė – mėgstamiausia V. Tylos pašnekovė.

Ilga ir laiminga santuoka V. Tylai atnešė daugybę laimės valandų. „Aš be galo didžiuojuosi savo šeima. Ne kiekvienas gali pasigirti tokiais puikiais santykiais. Vadovaujuosi filosofija: jei ir esi teisus, diskutuodamas su žmona vis tiek sakyk, kad klysti. Deja, ne visuomet pavyksta laikytis šios taisyklės, tad esu be galo dėkingas savo žmonai už pakantumą“, – teigia pašnekovas.

Beje, klubas, kuriame susipažino Vytautas ir Nijolė, turi savo istoriją. Praėjusiais metais (2007) birželio 13 d. sukako lygiai 40 metų, kai buvusioje Sovietų Sąjungoje atsidarė pirmasis naktinis baras – minėtoji „Dainava“ Vilniuje. Ši naujiena 1967 m. JAV buvo paskelbta ir per „Amerikos balso“ transliaciją. Baras dirbdavo nuo 9 valandos vakaro iki 5 valandos ryto, o jame rinkdavosi marga ir linksma liaudis. Čia koncertuodavo Birutė Dambrauskaitė, broliai Frankoniai, Chosė Mackanis, lietuvių estrados patriarchas Antanas Šabaniauskas.

1972 m., vėl birželio 13 d. buvo atidarytas „Erfurto“ restoranas, kuriame V. Tyla perėjo visas aptarnaujamojo personalo pakopas – nuo administratoriaus, vedėjo iki direktoriaus pavaduotojo. „Erfurto“ restorane jis užsibuvo ilgiausiai – net 17 metų. Beje, „Erfurto“ restorano naktiniame bare savo karjerą pradėjo atlikėjai Viktoras Malinauskas ir Janina Miščiukaitė. „Su jais tekdavo ne tik kavą gerti“, – šypsosi pašnekovas. Čia svečiavosi ir tuomet dar niekam nežinomi Ala Pugačiova, Laima Vaikulė ir Borisas Moisejevas. „Čia pirmuosius savo pasirodymus surengė labai daug įdomių asmenybių“, – prisimena V. Tyla.

1999 m. V. Tyla pradėjo dirbti vedėju Lietuvos televizijos bokšte įsikūrusiame restorane „Paukščių takas“. Tačiau įsimintiniausia istorija šioje vietoje įvyko beveik prieš du dešimtmečius, kai 1982 m vasario 22 d. buvo paskelbtas šio restorano atidarymas. Tuomet čia turėjo susirinkti visa miesto valdžia – apie 30 labai svarbių asmenų. Personalui atvykus prie bokšto, saugumiečiai pareiškė, kad liftu naudotis draudžiama, nes jie tikrina, ar jis nėra užminuotas. Ką daryti? Už kelių valandų atvažiuoja svečiai, o visi indai bei maistas išrikiuota bokšto papėdėje… Saugumiečiai leido naudotis tik laiptais. 957 laipteliai! Užlipti vyrišku žingsniu trunka apie 15 minučių. Tačiau reikia ne tik užlipti, bet ir užnešti gėrimus, valgius, įrankius, indus ir visa kita, ko prireiks atidarymo šventei… Personalo vyrai lipo ir leidosi tris kartus, o merginos buvo paliktos ruošti stalų. Truks plyš, bet reikėjo ponams (kurių oficialiai tais laikais nebuvo) viską paruošti, nors iš esmės restoranas dar nebuvo atidarytas ir net nebaigtas tvarkyti. Žinoma, viskas baigėsi laimingai ir šventė praėjo be keblumų. „Beje, galbūt aš klystu, bet vargu – niekur kitur pasaulyje televizijos bokštuose nėra viršuje įrengtų restoranų ar kavinių, kuriuose būtų gaminamas maistas. Visur tai atvežama konteineriuose greitaeigiais liftais iš apačios, nes yra tam tikros saugumo taisyklės. Lietuvoje tai dar Sąjungos laikais sugebėta sumaniai apeiti, o šia spraga naudojamasi lig šiol“, – teigia pašnekovas.

Klientai arba tai, dėl ko verta būti padavėju
„Man patys nuostabiausi klientai – tai mano kartos Dievo tarnai. Su jais labai gražiai sutardavome – jie mumis pasitikėdavo, o mes nenuvildavome. Aptarnaudavome kaip ir priklauso – visuomet paduodami šlakeliu daugiau nei kitiems, ar tai būtų grietinėlė, ar duonos riekelė. Štai kur tikroji molekulinė kulinarija! O jie nelikdavo skolingi – atsilygindavo ir finansiškai, ir morališkai – tarkim, pakeldavo taurelę už gerą aptarnavimą ir triūsą. Teko aptarnauti ir pačio aukščiausio rango dvasininkus, atvykusius į Lietuvą tais laikais, kai mes dar neturėjome savo kardinolų.“

Aptarnavus kardinolus, visi gaudavo pašventinimus. „Būdavo labai įdomu žiūrėti, kaip kai kurie kolegos partiniai žmonės klaupdavosi ir bučiuodavo dvasininkams rankas.“ Beje, V. Tyla visuomet su savimi nešiojasi Švento Tėvo popiežiaus Jono Pauliaus dovaną – šventintą vėrinuką. „Nors iš manęs menkas katalikas, bet ši dovana man pati brangiausia“, – teigia V. Tyla ir paslaptingai nutyli šios ypatingos dovanos gavimo aplinkybes.

„Įsimintiniausi žmonės, kuriuos teko aptarnauti, – juos galima skaičiuoti ir dešimtimis, ir šimtais, bet nuostabiausias atsiminimas – dirbant „Dainavos“ restorane 1993 metais. Tai buvo prieš pirmuosius prezidento rinkimus. Tuo metu restorane pietavo Algirdas Brazauskas ir Stasys Lozoraitis. Niekad nepamiršiu to paprastumo ir šilumos, kuria spinduliavo pastarasis.“ Tąsyk jau būdamas vadovu V. Tyla pasijuto labai įvertintas, kai kitą dieną po apsilankymo jam paskambino S. Lozoraitis ir paklausė, ar galėtų apsilankyti pas juos vakarienės kartu su šeima. „O tie keli sakinukai, kuriuos teko išgirsti viešnagės metu, liks atmintyje amžinai. Labai malonu, kai tave kas nors prisimena ir geru žodžiu pamini.“

Karališkasis priėmimas
Pasak V. Tylos, besikeičiant laikams, keičiasi ir aptarnavimo tradicijos, o kartais pamirštamos ir elementarios etiketo taisyklės. Kaip pavyzdį jis pateikia pirmąjį karališkąjį priėmimą, kurį jam teko išvysti per televiziją (to pakako akivaizdžioms klaidoms pastebėti): „Pirmoji karališkosios šeimos atstovė, apsilankiusi atgimusioje Lietuvoje, buvo Danijos karalienė Margarita II. Priėmimas vyko Vilniaus Žvėryno svečių namuose. Svečiai, savaime suprantama, buvo sutikti su lietuvišku putojančiu vynu (mūsų „šampanas“ – iškilmingiausias aperityvas). Tačiau į vieną padėklą buvo sukrauta akivaizdžiai per daug taurių – apie septyniolika. O ir paties putojančio vyno buvo įpilta daugiau nei reikėtų – tačiau argi mums, lietuviams, jo gaila? – šmaikštauja pašnekovas. – Karalienei ir jos palydai įžengus vidun, padavėjas su aperityvu turi eiti pasitikti. Tačiau jam iš susijaudinimo, matyt, drebėjo kojos, todėl sklidinas taurių padėklas pasviro ir… visas lietuviškas „šampanas“ šukėmis ir purslais ištiško ant parketo. Tuo metu Vytautas Landsbergis išsisuko šiais žodžiais: „Mūsų šalyje priimta, kad šukės laimę neša.“ Nuskambėjo audringi plojimai ir visi liko sužavėti, kaip lietuviai moka karališką šeimą priimti! Tačiau opusai tą vakarą dar nebuvo pasibaigę. Netrukus visi buvo pakviesti prie stalo, o čia susijaudinęs valdytojas pirmiausia atitraukė kėdę ne karalienei, o V. Landsbergiui… Visa tai nufilmuota ir saugoma nacionalinės televizijos archyve, tad kiekvienas dar nematęs turi galimybę išvysti tai savomis akimis“, – šypsosi pašnekovas.

Apskritai, pasak V. Tylos, Lietuvos restoranų kultūra susiklostė keistai – jų vertinimo sistema palikta likimo valiai, „rinkai atsirinkti“. Tačiau viešbučiai juk turi penkių žvaigždučių kategorijas, o restoranai – ne. Dažnai pagal viešbučio žvaigždučių skaičių sprendžiama ir apie restoraną. Žinoma, yra vidaus tvarkos taisyklės, restoranų reikalavimai ir pan., bet ne viskas dar smulkiai apgalvota. O pavyzdžių, kad šiųmetės Lietuvos aptarnavimo kultūroje ir pačiuose restoranuose pasitaiko spragų, lengvai galima rasti ir neminint incidento su karališkąja šeima. „Tarkim, šiaudeliai sultyse – barmenas savais pirštais liesdamas įdeda jį į stiklinę, padavėjas, nešdamas užsakymą, šiaudelį vis prilaiko pirštu, nes šis veržiasi lauk, galiausiai svečias tą šiaudelį liečia lūpomis…“ Tokių niuansų pašnekovas gali išvardyti daugybę: „Ar dažnai tenka išvysti, kad karštą patiekalą padavėjai neštų laikydami rankose lėkštę su darbo rankšluostėliu? Ką jau kalbėti apie tai, kad dažnai kavos puodeliai paduodami be padėklo, o vynas taurėse, brendis, konjakas taurelėse ar kiti gėrimai nešami tiesiog rankose…“

Tačiau net ir žinant etiketo taisykles, iškyla nesusipratimų, nes susiduriama su kultūriniais ar kitokiais skirtumais. Paklaustas, kaip turėtų elgtis damos su pirštinaitėmis prie stalo, V. Tyla nusikelia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir papasakoja, kad gražioji Barbora Radvilaitė iš Žygimanto lėkštės maistą imdavo pirštais. Vėliau jam teko matyti vienoje graviūroje, kad Barbora valgydavo su pirštinaitėmis, kad nesusiteptų rankų. Tačiau tai buvo tais laikais, kai į Lietuvą dar nebuvo atkeliavusios šakutės. Barbora Radvilaitė, beje, šakučių taip ir nesulaukė. Tad pirštinaitės dabar iš esmės yra praradusios savo pirminę funkciją. Paprastai valgoma pirštinaites nusiėmus, nebent būtų sėdima prie desertinio staliuko ir geriama arbata ar kava. Iš esmės etiketo taisyklės šiek tiek skiriasi kiekvienoje šalyje ar bent skirtinguose žemynuose. Tarkim, sutinkant 2000 m., Lietuvoje šakutes buvo madinga serviruoti smeigiamosiomis dalimis į apačią. V. Tyla gerai prisimena linksmą vieno iš „Stiklių“ šeimininko Romo Zakarevičiaus komentarą – šakutės taip dedamos tam, kad damos nesusižeistų pirštų. Apskritai, kai tik Liudviko XIV laikais atsirado šakutės, visi įrankiai buvo dedami valgomąja dalimi į svečio pusę. Tačiau klasikinis stilius yra toks, kokį dažnai pamatysime ir Lietuvoje, – šakutė ant stalo padėta dantukais į viršų, o jos smeigiamoji dalis atsukta į priešingą pusę nei sėdintis svečias. O štai Lenkijoje visuomet buvo populiaru šakutes dėti apvertus kita puse – dantukais į apačią. Svarbiausia priežastis – šakutės, kaip ir žiedai, išorinėje pusėje turi iškaltą įmonės pavadinimą ir prabą…

Puikiame restorane svarbu, kaip padėta šakutė ar peilis, tačiau didžiausią įtaką kliento gerovei daro padavėjas. Gerai, jei jis moka šypsotis, tinkamai aptarnauti ir, esant reikalui, patarti. „Bet svarbiausia padavėjo profesijoje – mokėjimas išklausyti. Net jei virtuvėje ir laukia paruošti valgiai ar susikaupė sąskaitų krūva, kiekvienam svečiui reikia rodyti kuo daugiau dėmesio, o kartais ir padėkoti už komentarą ar trumpą istoriją. Kodėl? Nes tuomet ir svečias jausis pamalonintas, ir padavėjas neliks nuskriaustas“, – šypsosi V. Tyla, besibaigiant šiltam ir maloniam pokalbiui.

 

2 Komentaras

Filed under Gėrimai, Maistas, Restoranai

Idomūs faktai apie alų

SakeSakė – degtinė, vynas ar alus?
Japonijoje paplitęs alkoholinis ryžių gėrimas sakė taip pat yra alus. Jis klaidingai vadinamas vynu. Vynas gaminamas iš fermentuotų sulčių. Gaminant sakę iš ryžių sultys nespaudžiamos. Ryžiai yra apkrečiami specialiu pelėsiu, tuomet užpilami karštu vandeniu ir pradedama fermentacija. Panašiai gaminamas ir alus.

Kodėl Belgijoje tiek daug alaus stilių?
Pasakojama, kad kai XV a. ispanai užėmė Nyderlandus, jie okupuotų kraštų gyventojams uždraudė gaminti vyną bei aromatines degtines. Todėl belgai pradėjo daryti įvairiausių skonių alų su polinkiu į stiprumą. Belgams tokio alaus reikėjo pakeisti uždraustus gėrimus. Jis ne tik pakeitė vyną bei degtinę, bet ir tapo išskirtiniu Belgiją garsinančiu gėrimu.

Kaip vadinamas alus?
Romėnai alų vadino cerevisia. Ceres romėnų mitologijoje buvo derlingumo deivė, o žodis vis – stiprybė. Iki šių dienų panašiai alų vadina Iberijos pusiasalio tautos – ispanai (cerveza) bei portugalai (cerveja). Anglų kalbos žodis beer, vokiečių bier, prancūzų bière, italų birra taip pat yra kilęs iš lotyniško žodžio – bibere (gerti). Manoma, kad lietuviškas ir latviškas žodis alus, anglų ale, švedų öl, danų ir norvegų øl, suomių olut ir estų õlu yra kilęs iš indoeuropiečių prokalbės žodžio šaknies alu.

Parašykite komentarą

Filed under Gėrimai, Vienu kąsniu