Category Archives: Vynas

Australija – lietuvių neatrastas vyno pasaulis

Kengūra vynuogynuosPer du šimtmečius Australijos vyno pramonė nuo kelių mažų sodinukų išsivystė į vieną svarbiausių šalies pramonės šakų. Australijos vynai visame pasaulyje liaupsinami dėl pasiektos kokybės, įvestų naujovių ir plataus stilių pasirinkimo. Australija solidžiai laikosi stipriausių vyno šalių gamintojų dešimtuke, be to, yra viena iš nedaugelio valstybių, gaminančių visus pagrindinius vyno stilius. Susipažinkime artimiau su šios šalies vyno pramone ir pasižiūrėkime, ką užtiksime Lietuvos vyno vitrinose.

Pirmieji vynmedžiai Australijoje buvo pasodinti 1788 m. dabartinio Sidnėjaus vietoje netrukus po to, kai čia buvo įkurta tremtinių iš Europos gyvenvietė – Jackson uostamiestis. Vėliau vynuogynai nusidriekė į šiaurės rytus, į dabartinės Viktorijos valstijos valdas, taip pat į šiaurinę pakrantę ir vakarus – Liuino (Leeuwin) iškyšulį.

XIX a. žinių apie vyno gamybą ir vynmedžių sodinukų australai atsiveždavo keliaudami po Europą ir tyrinėdami Prancūzijos, Ispanijos, Italijos vyndarystės procesus. Pirmieji vynuogynai Australijoje blogai derėjo, bet dėl gaunamų didelių išteklių iš aukso kasyklų vyno pramonė buvo sėkmingai plėtojama, ieškoma žemių, kuriose klimato sąlygos būtų tinkamesnės vynmedžiams. Be to, į vyno verslą nemažai investavo XIX amžiaus viduryje Pietų Australijon atvykę Liuteronų bažnyčios pasekėjai iš Silezijos (Lenkijos sritis). Anuomet iš įvairių Europos vietų į Australiją imigravę naujakuriai pasitarnavo ne tik savo turtais, kuriuos noriai investuodavo naujiems vynuogynams veisti – pravertė ir senajame žemyne sukauptos žinios apie vyno gamybos procesus, vynuogynų priežiūrą. Visa tai lėmė sparčią vyno industrijos plėtrą, tad jau XIX a. pabaigoje Australijos vynas buvo laukiamas svečias Europoje. 1873 m. Vienos parodoje australų „Hermitage“ vynas iš Viktorijos valstijos tarptautinės komisijos buvo pripažintas geriausiu tarp savo kategorijos, nušluostydamas nosį prancūzams. Aklojoje degustacijoje australų vyną ragaujanti komisija buvo įsitikinusi, jog tai yra prancūzų gėrimas…

Deja, po ketverių metų Viktorijos vynuogynus negailestingai nusiaubė filokseros ir, nors kitoms šalies valstijoms pavyko jų išvengti, Australijos vyno eksportas pradėjo smukti. Be to, australų vyndariai pradėjo gaminti stipresnį, saldesnį vyną, o Europoje jis neturėjo paklausos. Didesni kiekiai australų vyno buvo gabenami tik į Didžiąją Britaniją, kur jis buvo naudojamas kaip žaliava pastiprintiems vynams gaminti.

Australijos vyno eksportas atsigavo tik po šimtmečio. Per visą šį laikotarpį šalies vyndariai daugiausia gamino saldžius, pastiprintus, bet neypatingus vynus. Kuomet praėjusio amžiaus antroje pusėje vyno suvartojimas Australijoje smuktelėjo, vyndariai buvo priversti pradėti gaminti kokybiškesnį vyną, kuriuo būtų galima prekiauti Europos rinkoje ir sėkmingai varžytis su vietiniais Chardonnay, Cabernet, Merlot, Blauburgunder ir Syrah vynais. Pripažinimas išaušo septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Dar iki rinkos atsigavimo australai išmoko gaminti puikų raudonąjį vyną, kuriam reikėjo iš Prancūzijos atsigabentų Syrah vynuogių. Tačiau, kalbant apie raudonąjį vyną, šalį tuo pačiu metu užklupo ir didelė problema. Australijoje nuo 1960 m. neįtikėtinu greičiu steigėsi vyno klubai. Įstoti į klubą buvo labai paprasta – užeini į klubo restoraną, užpildai anketą – ir tu jau narys. Klubai daug prisidėjo prie vyno ir maisto kultūros skleidimo Australijoje, kurioje šiaip jau dominavo tokie gėrimai, kaip alus ir brendis. Dėl to greitai išaugo raudonojo vyno paklausa. O tai vertė vyno gamintojus veikti skubiai ir neapgalvotai – išaugusiai paklausai patenkinti nauji vynuogynai ne visada buvo sodinami tinkamoje žemėje, todėl krito raudonojo vyno kokybė. Galiausiai 70-ųjų viduryje raudonojo vyno bumas taip greitai ištirpo, kaip ir prasidėjo, dėl to atsirado didelis pusėtinos kokybės vyno derliaus perteklius. Gamintojams įveikti šią krizę padėjo Australijos vyriausybė. 1980-ųjų pabaigoje vynuogynų augintojams pradėta mokėti kompensacijas, jei šie sutikdavo išrauti dalį ar visus savo vynmedžius. Apie 2005-ius metus, vėl kritus vynuogių kainoms, vynmedžių rovimo kompensacijų politika darsyk buvo pakartota.

Atsikračiusi derliaus pertekliaus, Australijos vyno pramonė staiga išsiveržė į priekį ir šalis labai greitai tapo lydere, kalbant ne tik apie pagaminamo vyno kokybę, bet ir apie kiekį. Pavyzdžiui, australų vyno eksportas į JAV nuo 578 000 dėžių 1990 metais pakilo iki 20 000 000 dėžių 2004 metais. 2000 metais Australija daugiausia iš visų šalių eksportavo vyno į Didžiąją Britaniją ir pirmąsyk istorijoje aplenkė Prancūziją.

Šiuo metu Australija yra laikoma ketvirta didžiausia vyno eksportuotoja visame pasaulyje. Kasmet eksportuojama daugiau nei 400 milijonų litrų vyno. Beje, patys australai per metus suvartoja panašų kiekį vyno, todėl daliai vyndarių nėra tikslo plukdyti savo produkciją į svečias šalis – užtenka ir vietinės rinkos. Australijoje vyną gamina daugiau nei 2000 gamintojų, daugelis jų – mažos vyno daryklos.

Vynuogių veislės

Yarra slėnio vynuogynaiAustralijos koziris vyno kortų kaladėje – tai Shiraz vynuogės. Taip Australijoje vadinama Syrah veislė. Shiraz vynuogynai visoje Australijoje užima daugiau nei 40 tūkst. ha, tad vyno, pagaminto iš šios rūšies vynuogių, stilius labai skiriasi – priklausomai nuo regiono. Barosoje jis labiau koncentruotas, stipresnis, Viktorijoje – elegantiškesnis, subtilaus vaisių skonio, gali atsiskleisti pipirmėtės ar imbiero aromatai. Hunter slėnyje gaminamas tradicinis Shiraz vynas, Vakarų Australijoje gaminamas vynas lygiuojasi į Ronos regiono Syrah produkciją.

Kita Australijoje gausiai auginama raudonoji vynuogė – tai Cabernet Sauvignon. Vėlyvo derliaus storomis odelėmis vynuogės puikiai prisitaikiusios prie šilto Australijos klimato. Geriausias Cabernet Sauvignon derlius uždera Coonawarra, Barossa ir Margret River regionuose. Toks vynas dažnai gaminamas sumaišius Shiraz, Merlot ar Cabernet Franc vynuoges.

Anksčiau labai populiarios raudonosios Grenache ir Mourvedre vynuogės septintojo dešimtmečio vynmedžių rovimo politikos metu smarkiai nukentėjo. Šiuo metu Grenache ir Mourvedre vynuogynų sparčiai daugėja, tačiau jie užima tik apie 3 tūkst. ha plotą, daugiausia Barrosa ir McLaren slėniuose. Išlikę senieji vynuogynai duoda puikų, koncentruotų, „charakteringų“ uogų derlių. Šių vynuogių vynas paprastai dar maišomas su Shiraz.

Pinot Noir vynuogės Australijoje kol kas dar laikomos spuoguotomis paauglėmis, ateityje dar atsiskleisiančiomis visu savo grožiu. Joms populiarėti padeda tai, jog vyndariai veržiasi į šaltesnes Australijos klimato zonas, kurios puikiai tinka Pinot Noir vynmedžiams. Yarra slėnyje ir kituose pietiniuose Viktorijos valstijos regionuose, taip pat Tasmanijos saloje ir Vakarų Australijoje užaugintos Pinot Noir vynuogės duoda neblogų rezultatų, o vynas, nors kiek per daug kompleksiškas, yra malonaus skonio.

Iš viso Australijoje raudonųjų veislių vynuogynai užima apie 100 tūkst. ha plotą, apytiksliai 58 proc. Australijos vynuogynų.

Iš keturių Australijoje auginamų baltųjų vynuogių veislių – Chardonnay, Semillon, Sauvignon Blanc ir Riesling – pagaminami du trečdaliai aukštos kokybės baltųjų vynų. Paprastesnis vynas gaunamas iš Sultana, Muscat Gordo Blanco, Verdelho ir Trebbiano. Tarp premium klasės vynų ir masinės produkcijos dar figūruoja Henin Blanc ir Colombard uogų vynai, kurių kokybė svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę.

Chardonnay vynuogynai užima 31 ha plotą. Tai – gausiausiai auginama baltųjų vynuogių veislė Australijoje. Šioje šalyje ji pradėta auginti tik aštuntajame dešimtmetyje, Chardonnay veislė tiesiogiai susijusi su Australijos iškilimu į vyno šalių olimpą. Australijos Chardonnay derliaus vynai atskleidė jaudinančius tropinių vaisių aromatus ir be galo patrauklų „ąžuolinį“ skonį. Tačiau toks vynas greit nusibosdavo ir buvo visur vienodas, tad vyndariai greitai susigriebė ir pasiūlė įvairių Chardonnay variantų. Pridėdami elegantiškesnių aromatų, suteikdami tvirtesnę struktūrą, augindami vynuoges šaltesnėse klimato zonose, naudojo įvairiausias fermentacijos technikas ir atsisakė intensyvaus ąžuolo skonio. Siekiant iš Chardonnay vynuogių išgauti kuo įvairesnio skonio vyną buvo pasitelktos moderniausios technologijos. Be to, Chardonnay veislė yra labai lanksti, todėl kiekvienas vyndarys galėjo susikurti savo stilių, pakreipti savita linkme – ji tiko ir masinio vyno gamintojams, ir elegantiško vyno vyndariams.

Ypatingi, bet žymiai mažiau populiarūs yra Riesling ir Semillon vynuogių baltieji vynai. Iš Riesling Australijoje gaminamas geriausias kilniojo pelėsio paveiktas saldusis vynas, taip pat aromatingi, citrusiniai, stiprūs sausieji vynai iš Šiaurės Australijos regionų. Semillon vynas iš Barossa ir Hunter slėnių bei Margeret River regiono nebrandinamas statinėse, pasižymi skrudintos duonos, sviesto, keptų riešutų aromatais.

Vynas ir technologijos

Iš dalies greitam Australijos vyno progresui įtakos turėjo tai, jog vietiniai vyndariai niekad nesibodėjo naujovių ir daug investuodavo į modernią techniką, kuri kontroliuoja vynuogių augimo ir vyno gamybos procesus. Visos šios priemonės padeda palaikyti pasiektą kokybę. Tarkim, rūsiuose laikomas vynas nuolat stebimas įvairių automatinių matuoklių, o pati sistema gali palaikyti pastovią temperatūrą, drėgmę, patikrinti vyno rūgštingumą, pH, cukraus ar alkoholio kiekį. Modernios technologijos Australijos vyno pramonėje yra laikomos normaliu, savaime suprantamu dalyku. Tam paprieštarautų nemažai senojo vyno pasaulio vyndarių. Australų vyndariai į tokius priekaištus nekreipia dėmesio, vietoj ąžuolo statinių naudoja drožles, ant vynuogynų užtempia tinklus, apsaugančius nuo paukščių, o vyną fermentuoja besisukančiose plieninėse cisternose, kuriose kompiuterinės technologijos griežtai reguliuoja įvairius procesus.

Australijos vynas Lietuvoje

Australiško vyno kaina Lietuvoje svyruoja nuo 20 iki 200 Lt, vidutinė – apie 30 Lt. Australijos vynai, palyginus su kitomis naujojo vyno pasaulio valstybėmis, yra brangesni. Tiesa, australų vynas beveik visuomet yra labai geros kokybės.

Mūsų parduotuvių lentynose lengviausia rasti australų raudonąjį Shiraz vyną („Rosemount Estate Diamond Label“, „Moondarra“, „Mitolo Savitar“ ir kt.), taip pat nemažai eksportuojama ir baltojo Chardonnay („Ayers Rock“, „Angove’s Bear Crossing“, „Eaglehawk“ ir kt.). Sunkiau bus, jei ieškote Riesling (pvz., „Peter Lehman Barossa“, Cabernet Sauvignon (pvz., „Wolf Blass Presidents Selection 61“), Merlot (pvz., „DB selection“), Pinot Noir (pvz., „Windy peak“) vyno.

Į Lietuvą daugiausia vyno atkeliauja iš naujojo pasaulio šalių, tačiau ne iš Australijos. Populiariausi – Čilės ir Argentinos vynai. Todėl lengviau australų vyno ieškoti ne prekybos centruose, o specializuotuose vyno parduotuvėse, kuriose yra didesnis pasirinkimas.

Australian Wine RegionsAustralijos vyno kilmės vietos nuoroda

Nuo 1994 m. Australija įsivedė vyno žymėjimui saugomos kilmės vietos nuorodos įstatymą. Vynas gali būti tam tikrų metų vynuogių derliaus (vintage), priklausyti vienam regionui bei pagamintas iš vienos vynuogių veislės. Į šias nuorodas vynas pretenduoja tik tuomet, jei ne mažiau 85 procentai šio vyno yra pagaminta iš tam tikrų metų vynuogių derliaus, ne mažiau 85 procentai iš to paties regiono ir ne mažiau 85 procentai tos pačios vynuogių veislės. Iš viso Australijoje geografiškai apibrėžti 103 vyno regionai.

Reklama

2 Komentaras

Filed under Gėrimai, Vynas

Lietuva ir naujasis vyno pasaulis

Lietuviai, vyno vartotojai, renkasi įvairų vyną. Daugelio šio gėrimo entuziastų giriamas naujojo pasaulio šalių vynas Lietuvoje visgi nėra toks populiarus kaip kitose šalyse. „Šia prasme mes Europoje atrodome gana išskirtiniai“, – teigia vyno ekspertas Gintautas Jašinskas. Kuo skiriasi senasis ir naujasis vyno pasauliai ir kodėl pastarasis Lietuvoje yra mažiau populiarus?

Įprasta manyti, jog naujasis vyno pasaulis – tai šį gėrimą gaminančios šalys už Europos ribų. Europa nuo seno augina vynuogynus, spaudžia vyną, šio gėrimo gaminimo paslaptys po kitus žemynus paplito būtent iš Europos – senojo vyno pasaulio.

Naujojo pasaulio vynai šalyse, kurios šio gėrimo negamina arba gamina labai nedaug (pvz., Anglija), sudaro kur kas didesnę dalį, nei Lietuvoje. Štai vokiečiai, patys gaminantys puikų vyną, ne visuomet yra ištikimi savo gėrimams, į šią šalį taip pat importuojama daug naujojo pasaulio vyno.

Lietuvoje sėkmingiausiai pardavinėjami Čilės vynai, tačiau pagal pardavimų apimtis šios šalies vynai užima tik 4-ą poziciją. Pirmauja didysis trejetas – Prancūzija, Ispanija ir Italija. Dešimtuke taip pat puikuojasi Pietų Afrika, Argentina ir Australija. Pasak vyno eksperto G.Jašinsko, kiekviena naujojo vyno pasaulio šalis turi savų priežasčių, kodėl puikuojasi perkamiausių dešimtuke.

Čilė

chileApie Čilės vyno kainos ir kokybės santykį sklando krūvos legendų. Pasak pašnekovo, pietų Ispanija ar pietų Italija šiuo požiūriu siūlo geresnį vyną. Tačiau greičiausia šių vietų vynas paskęsta tarp didžiulio kitų itališkų ir ispaniškų vynų pasirinkimo, todėl daugelis lietuvių vartotojų ir toliau mano, jog Čilės vyno kainos ir kokybės santykis yra patraukliausias. Pati Čilės vyno kokybė yra tikrai gera. Čiliečiai vis dar mokosi ir atranda vyno individualumą, progresas, lyginant su kitomis šalimis, juntamas žymiai stipriau.

Pietų Afrika

South-Africa-MapŠios šalies vyno pozicija Lietuvoje yra stebėtinai aukšta. Nors iš esmės Lietuvoje esantis Pietų Afrikos vynas kokybe nusileidžia kitoms naujojo vyno pasaulio šalims, tačiau parduotuvių prekystaliuose jis atsirado dar prieš 12 metų, kuomet vyno pasirinkimas apskritai buvo nedidelis, todėl greičiausiai dėl to lig šiol ir jaučiamas toks guvus susidomėjimas. Be to, Pietų Afrikos, kaip ir Čilės, vynais prekiauja didieji prekybos tinklai, jo nesunku rasti. Kita susidomėjimo priežastis – apie 2002 metus Lietuvoje pasirodė nebrangūs, neblogos kokybės Pietų Afrikos vynai, kurie, nors ir neturintys individualumo, pelnė vartotojų simpatijas. Tuo metu panašaus vyno iš kitų naujojo pasaulio valstybių Lietuvoje dar nebuvo. Dabar Pietų Afrikos vyno populiarumą daugiausiai lemia vartotojų nenoras ieškoti kito vyno. Pasak G.Jašinsko, Pietų Afrika dar turi atrasti savo unikalumą, jei nori išsilaikyti tokiose aukštose pozicijose, ir ne tik Lietuvoje.

Argentina

argentina%20wine%20regionsArgentinos vynu Lietuvoje prekiaujama taip pat seniai, kaip ir Pietų Afrikos. Argentinos vyno asortimentas kur kas platesnis – siūloma labai įvairios kainos vyno, įskaitant ir labai patrauklias, už keliolika litų. Šiuo vynu taip pat sėkmingai prekiauja didieji prekybos tinklai. Pasak G.Jašinkso, svarbu pabrėžti, jog 20-30 litų kainuojantis argentiniečių vynas yra tikrai geras, lyginant kainą ir kokybę.

Australija

australiaPaskutinė populiariausio vyno Lietuvoje dešimtuke esanti šalis jame atsirado greičiausiai dėl to, jog nusmuko kitų šalių vyno pardavimai. Kita vertus, Australijos vynu sėkmingai prekiauja didieji prekybos tinklai. Australijos vynas turi ir privalumų, ir trūkumų. Didžiausia yda – labai nepalanki vyno kaina. Šalyje, kurioje gamybos kaštai yra nedideli, o vyndariai kenčia nuo vyno perprodukcijos, vyno kainos, bent jau to, kuris atvežamas į Lietuvą, vis vien išlieka neprotingai aukštos. Daugeliu atveju Australijos vynas yra neblogas, lengvai suprantamas, populiariai padarytas, bet kartu ir be dvasios. Lyginant su Ispanijos vynu, už tą pačią kainą jis savo unikalumu nusileidžia. Australijos vynas tampa labai patrauklus, kuomet jo kaina viršija 50 litų, tačiau natūralu, jog brangesnio vyno visuomet parduodama mažiau, tad šiuo atžvilgiu aukštos kokybės Australijos vyno prekyba Lietuvoje vyksta guviai.

JAV

usaŠios šalies vynas Lietuvoje nepatenka į perkamiausių dešimtuką, tačiau ilgainiui turi galimybę jame atsidurti. JAV vynas yra labai įvairus, sukurtas patrauklus vyno įvaizdis, tačiau būtent jis kartais ir trukdo. Daugiausia, kalbant apie JAV vyną, vartotojai įsivaizduoja Kaliforniją. Tačiau šios valstijos vynas yra gana brangus, dėl nemenkų gamybos kaštų. Pigus Kalifornijos vynas yra niekuo neišsiskiriantis ir neįdomus. Labai patrauklų vyną gamina kitų valstijų vyndariai, ypač vakarinėje pakrantėje – Vašingtone ir Oregone, kur gaminamas vynas yra kokybiškas ir gerokai pigesnis. Kita priežastis, kodėl Lietuvoje kol kas nepopuliarus JAV vynas – dalis JAV vyno gamintojų skiria mažą dėmesį Europai ar Lietuvai – orientuojasi tik į dideles rinkas. Kita vertus, kol kas JAV vyndariai Europai pardavinėja vynus tik dideliais kiekiais – konteineriais, o tai nedidelei Lietuvai yra visai neparanku. Tačiau, jei dėl ekonominio sunkmečio JAV vyndarių prekybos papročiai pasikeis, Lietuvoje tikrai atsiras daugiau kokybiško ir pigaus vyno iš JAV. „Potencialas ir įvaizdis yra! Bereikia pasinaudoti aplinkybėmis“, – teigia vyno ekspertas G.Jašinskas.

Naujoji Zelandija

new-zealandŠi šalis taip pat nepakliūva į Lietuvoje populiariausių vyno šalių dešimtuką. Nors Naujosios Zelandijos vyno Lietuvoje parduodama gana nemažai, yra tam tikrų priežasčių, kurios neleidžia šios šalies vynui Lietuvoje tapti populiaresniu. Visų pirma, tai vidutinė Naujosios Zelandijos vyno kaina – apie 40 Lt. „Tai, ko gero, yra ta šalis, kurios vidutinis statistinis vynas kainuoja brangiausiai pasaulyje“, – teigia pašnekovas. Kita vertus, didžiausio populiarumo iš šios šalies susilaukia Sauvignon Blanc vynas. Lietuvoje ilgą laiką buvo peršamas pakankamai prastos kokybės Sauvignon Blanc vynas, vartotojų galvose susiformavo blogas šios vynuogių veislės įvaizdis. Dar viena priežastis, atbaidanti neišprusėlius, tai užsukami Naujosios Zelandijos vyno kamščiai.

Kanada

canadaYra dvi priežastys, kodėl Kanados vyno yra tiek nedaug Lietuvoje. Pirmiausia – tai įvaizdžio problema. „Žmonės įsitikinę, kad Kanadoje visur vaikštinėja baltosios meškos, o ten, kur šalta, juk vynuogės neauga“, – pastebi vyno žinovas G.Jašinskas. Tačiau lietuviai užmiršta tokį faktą, jog Kanados sostinė Otava yra Juodosios jūros platumoje, kur sėkmingai auga vynuogynai. Kita priežastis – į eksportą orientuotos Kanados vyninės gamina tik brangų vyną. Šiuo vynu Lietuvoje bandyta prekiauti, bet gana nesėkmingai. Tiesa, Lietuvoje dar galima rasti brangaus ir labai gero kanadietiško ledo vyno.

Skirtumai

Pagrindiniai skirtumai tarp naujojo ir senojo vyno pasaulių yra tie, jog naujojo pasaulio vyno gamintojai nėra įsprausti į siaurus, privalomus reikalavimų rėmus – jie turi kur kas didesnę laisvę, kaip auginti vynuoges, kurias veisles auginti, kaip patį vyną daryti ir dėl to nerizikuoja prarasti kokio nors formalaus rango. Naujojo pasaulio vyndarių nevaržo reiklūs apeliacijų įstatymai, kokius yra įsivedusi Prancūzija, Italija ar Ispanija. „Europiečiai yra sudarę tokį įvaizdį, jog formaliai aukštas rangas garantuoja aukštą kokybę, nors taip nėra – rangas tik atspindi, ar vynas gamintas tradiciškai“, – teigia pašnekovas. Panašūs apeliacijų įstatymai naujojo pasaulio šalyse yra dar kūrimo stadijoje. Tokia laisvė suteikia teorinę galimybę gaminti įvairesnį vyną. Kyla klausimas – ar šios šalys tuo naudojasi? Štai čiliečių vyndariai, nors gali gaminti labai įvairų vyną, augina ir spaudžia tik tai, kas lengviausiai parduodama – penkios vynmedžių veislės sudaro daugiau nei 90 procentų visos Čilės vyno gamybos. Ispanijoje, Prancūzijoje ar Italijoje tai būtų neįmanomi skaičiai.

Stilistine prasme skirtumas tarp naujojo ir senojo vyno pasaulio yra toks, jog paprastas vynas naujojo pasaulio šalyse gaminamas taip, kad juo būtų galima mėgautis be maisto – taikoma vartotojams iš tradicinės vyno vartojimo kultūros neturinčių šalių. Pietūs ar vakarienė atrodo taip: suvalgai salotas, sriubą, pagrindinį patiekalą, desertą, išgeri kavą ir tik tuomet atsikemši butelį vyno. Senojo pasaulio vyndariai dažniausiai gamina išraiškingesnį vyną, kuriuo galima mėgautis tik kaip priedu prie maisto.

Naujojo pasaulio vyndariai dažnai puikuojasi sakydami, jog gamindami vyną naudojasi pačiomis naujausiomis technologijomis. Vartotojų galvose naujasis vyno pasaulis atrodo kaip nevengiantis naujųjų technologijų. Iš tikrųjų daugelis šių išradimų atkeliauja iš Europos, tačiau senojo pasaulio vyndariai apie tai garsiai nekalba. Europiečiai vyndariai teigia, kad vynuogynai, o ne patys vyndariai sukuria vyno charakterį, dėl to jie niekada taip smarkiai neakcentuoja technologinių gamybos pusių. Įprasta manyti, jog senajame vyno pasaulyje puoselėjamos tradicijos, o naujajame – taikomos technologijos. Tačiau yra kiek kitaip. Šia prasme senasis vyno pasaulis yra gerokai naujesnis už naująjį vyno pasaulį.

Sunkmetis

Ekonominė situacija keičia nusistovėjusią vyno entuziastų ir mėgėjų elgseną. Pasak G.Jašinsko, labiausiai nukentėjo brangūs ir prestižiniai vynai, kurie neturėjo jokio unikalumo. „Atėjus taupymo metui, vartotojų neapgausi – jie jaučia, kur yra mažai skonio ir daug įvaizdžio“, – teigė pašnekovas. Taip pat juntama tendencija, jog vartotojai pereina į kitą kainų kategoriją – renkasi pigesnį vyną arba iš viso jo atsisako.

Vyno žinovas Jonas Bartkus pastebi kitokią tendenciją – kai kuriems vartotojams, pripratusiems prie gero, kokybiško vyno, sunku pereiti prie paprastesnio. Tuomet daroma kitaip – vartotojai nebekaupia atsargų, o vyno įsigyja tik tam tikrai vienintelei progai.

Kaip pasikeis vyno vartojimas Lietuvoje, tiksliau žinosime metams baigiantis, o kol kas galime pasidžiaugti, jog ir senojo, ir naujojo pasaulio vyndariams esame vis dar patrauklūs, todėl galime mėgautis puikiu vynu!

Parašykite komentarą

Filed under Gėrimai, Vynas

Artima pažintis su Umbrija

Nuostabioji UmbrijaUmbrija – nepamirštamo grožio, žaliuojančių kalvų apsupta žemė, Italijoje garsi savo regionine virtuve ir prabangiais gaminamais vynais. Šis regionas visiems keliautojams siūlo intriguojantį istorijos, meno ir kultūros derinį, kuris padeda suvokti maisto ir vyno tradicijų ištakas. Tuo šį pavasarį įsitikino ir Lietuvos atstovai, kartu su dar 50-čia žurnalistų bei verslininkų iš viso pasaulio, organizacijos Italian Trade Commission pakviesti apsilankyti Umbrijoje – Italijos gastronomijos centre.

Umbrija yra gana mažas Italijos regionas, gaminantis tik trečdalį per metus kaimynystėje esančioje Toskanoje pagaminamo vyno, tačiau Italijos širdyje esanti Umbrija pasižymi puikia vyno kokybe. Pačioje Italijoje Umbrijos vyno ir maisto gamintojai yra labai gerbiami, jų kuriamais gastronominiais šedevrais mėgaujasi netoliese esanti Roma. Umbrijoje vyrauja ganėtinai šaltos ir lietingos žiemos bei sausos vasaros, o prie Trasimeno ir Bolsena ežerų dominuoja švelnus Viduržemio jūros mikroklimatas. Derlingi Umbrijos dirvožemiai, skaidrūs šalti upeliai ir miškingos kalvos palankūs nuo seno čia besiplėtojančiai žemdirbystei ir gyvulininkystei.

Umbrija didžiuojasi savo senaisiais miestais, kuriuose stovi daug romaninių bažnyčių, kilmingų šeimų rūmų, kurių sienas puošia gyvi freskų ciklai, bei begalė jaukių viduramžių dvasia alsuojančių kampelių. Viduramžiais miestu galėjo vadintis tik ta gyvenvietė, kurioje gyveno bent 20 kilmingų šeimų, todėl mažuose Umbrijos miesteliuose tiek daug pilių, vilų ir puošnių namų, besišliejančių vienas prie kito ir sukuriančių vientisus architektūrinius ansamblius.

Orvieto – taikus ir „lėtas“ miestas
Cittaslow300 m. plynaukštėje įsikūręs Orvieto miestas žvelgia žemyn į vynuogynais žaliuojančią lygumą. Čia lankydamiesi būtinai apžiūrėkite etruskų griuvėsius ir romaninę-gotikinę Duomo katedrą – vieną didingiausių visoje Italijoje.

Šiame mieste 1999 metais įsikūrė „Cittaslow“ asociacija. „Cittaslow“ – tai tarptautinis miestų, kuriuose verda ramus ir lengvas gyvenimas, tinklas. „Cittaslow“ yra dalis Slow Food judėjimo, kuris pabrėžia tradicinės vietinės ir regioninės maisto gamybos svarbą ir kovoja su greitojo maisto kultūra, sparčiai plintančia po pasaulį.

„Cittaslow“ judėjimas vienija daugiau nei 100 miestų 10-yje šalių. Pagrindinis visų narių tikslas – dalytis patirtimi, susitelkiant ties gurmanišku maistu, paslaugų kokybe ir natūralios aplinkos išsaugojimu.

„Cittaslow“ manifestas teigia: „Mes ieškome miestų, kurių gyventojai dar prisimena senuosius laikus, miestų, kuriuose puikuojasi teatrai, skverai, kavinės, restoranai, dvasinės įstaigos, natūralūs peizažai, miestų, kuriuose klesti amatininkai, ir kurių gyventojai pripažįsta sezonų kaitą ir autentiškų produktų sezoniškumą, domisi skoniu, sveikata ir papročiais…“

„Cittaslow“ tinklui priklauso maži miesteliai, kuriuose, kaip ir Orvieto, didžiulis dėmesys skiriamas autentiškų pastatų išsaugojimui – senamiesčių gatvėmis nevažinėja automobiliai, gamtos neteršia fabrikai ar gamyklos, o parduotuvių vitrinose – daugiausia švieži, ekologiški, natūralūs, vietinių gamintojų maisto produktai. Šiuose miestuose ant kiekvieno gatvės kampo neišvysite lauko prekystalių, nukrautų neaiškios kilmės turistinėmis prekėmis.

„Cittaslow“ judėjimo nariai rūpinasi ne tik miesto išvaizda, bet ir stebi, kaip gyventojai gamina vietinius produktus – augina vynuoges, aliejų, mėsą, spaudžia sūrius. Iš esmės siekiama, jog tokiuose miestuose gyvenimas taptų ramus, sveikatingas, būtų paisoma tradicijų. Beje, naujovėms kelias nėra užkertamas, svarbu, jog jos netrukdytų gyventi lėtai, draugiškai ir sąžiningai. „Citaslow“ judėjimo simbolis – oranžinė Slow Food sraigytė, ant kurios nugaros puikuojasi ir modernūs, ir istoriniai pastatai.

Orvieto mieste „Cittaslow“ biuras įsikūręs gotikiniuose rūmuose Palazzo del Gusto. Čia dažnai vyksta vyno degustacijos bei įvairūs renginiai.

Restoranas – bažnyčia
Al san GiovenaleOrvieto mieste įsikūręs unikalus restoranas „Al San Giovenale“, kuriame apsilankę pajusite, jog šis miestas tikrai neskuba gyventi ir turi ką pasiūlyti išrankiems gurmanams. Restoranas įrengtas nebaigtos statyti Šv.Augusto bažnyčios erdvėje – 1264 metais išaugo tik bažnyčios sienos, jai pabaigti neužteko lėšų. Vėliau viena seniausių Orvietto miesto bažnyčių buvo perduota Grisci-Meacci šeimai, kuri ir sugalvojo čia įkurti restoraną.

Didelėje bažnyčios erdvėje 12-ojo šimtmečio romaninio stiliaus architektūros mūrai susijungė su patogiomis ir stilingomis naujojo tūkstantmečio detalėmis. Restorane įrengti 3 atviri aukštai, įrėminti grubiuose bažnyčios mūruose.

Restorane patiekiami tipiški šios vietovės vynai ir valgiai. Prasidedant pietums vyriausiasis virtuvės virėjas Giangiacomo Blesio perspėjo, jog, jei valgydami jo paruoštą laukinį šerną išsilaušite dantis, nepradėkite panikuoti, nes tai geras ženklas – vadinasi, jog mėsoje radote kulką – restorano šeimininkas kartu su padėjėjais pats medžioja laukinius gyvūnus, kuriuos vėliau patiekia į stalus.

Šiame restorane užsimezgė pokalbis su vietiniais italais apie tai, ar tiesa, jog tradiciniai pietūs ar vakarienė susideda mažiausiai iš 8 valgių. Visi italai yra pasišventę maisto gaminimui ir valgo tikrai daug, tačiau vis vien išlaiko puikias figūras, nes vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Mėsos niekuomet nekepina riebaluose, salotoms, padažams ir patiekalams pagardinti naudoja vien tik kokybišką pirmojo spaudimo alyvuogių aliejų. Maistą gamina iš sezoninių maisto produktų – jeigu nėra šviežių daržovių, tuomet neperka šaldytų ar atvežtų iš svečios šalies. Toks gyvenimo būdas akivaizdžiai juntamas visoje Umbrijoje, kurios dar neapėmė globalizmas. Apsilankykite Umbrijoje, jei visos kelionės metu nenorite išvysti nė vieno „McDonalds“ restorano.

Orvieto požemiai
Orvieto požemiaiBeveik kiekvieno Orvieto mieste esančio namo rūsyje atrasite senovinius tunelius, kurie buvo iškasti prieš 3 tūkst. metų čia gyvenusių etruskų. Jog po miestu slepiasi tokia daugybė tunelių – ištisas miestas po žeme – sužinota visai neseniai. Šie tuneliai traukia daugybės mokslininkų dėmesį, kadangi pats miestas bėgant amžiams keitėsi, o požemiai išliko tokie patys, kokius juos anuomet dar minkštoje vulkaninėje uolienoje iškasė etruskai. Mieste po žeme galima užtikti visko – stūkso etruskų iškasti siauri šuliniai, požeminiai malūnai, vyno rūsiai, sandėliukai, didžiulės menės… Viduramžiais Orvieto miesto gyventojai šiuos tunelius pritaikė savo reikmėms – anuomet daugelyje namų tiesiai iš virtuvės vesdavo laiptai į rūsius, kuriuose sumanios šeimininkės augindavo karvelius. Sienose būdavo išskaptuojama galybė nišų, kuriose karveliams buvo labai patogu sukti lizdus, taip pat padaryta anga įskristi į rūsį. Labai patogus išradimas: išalksti – nusileidi į rūsį, pasigauni šviežią karvelį ir lipi virtuvėn ruošti skanios vakarienės. Beje, tokiu būdu miestelėnai savotiškai sukčiaudavo, nes karvelių auginimas nebuvo apmokestinamas – juk jie patys nieko neprašomi įsikurdavo rūsiuose, niekas jų „specialiai“ nekviesdavo! Vėliau šie rūsiai buvo uždrausti ir užmūryti, nes per karveliams įskristi skirtas nišas žmonės įsigudrindavo gabenti „kotrabandines“ prekės – tik prie miesto vartų pirkliams tekdavo sumokėti už įvežamas prekes. Dabar šie rūsiai, kartu su kitais etruskų požemiais yra iš naujo atrasti ir atviri lankytojams.

Umbrijos vynas
Sagrantino ir šokoladasPirmuosius vynuogynus aplink Orvieto teritoriją taip pat pasodino etruskai, kurie anuomet buvo pagarsėję kaip geri ir kruopštūs vyndariai. Beje, anksčiau Orvieto miestas buvo vadinamas Oinarea – tekančio vyno miestu. Šiais laikais čia gaminamas garsus baltasis Orvietto Classico DOC vynas. Tai traškus, labai lengvas, persiko spalvos vynas. Orvieto yra vienas iš žinomiausių Italijos vynų, eksportuojamas į daugelį pasaulio šalių.

Taip pat labai garsūs bei ypatingi yra Umbrijos vyndarių gaminami vynai Vin Santo ir Muffe Nobili. Vin Santo – tai legendinis saldusis vynas, gaminamas iš rankomis nuskintų Malvasia ir Trebbiano vynuogių. Anksčiau vyndariai pasigamindavo šio gėrimo tik tiek, kiek užtekdavo šeimos reikmėms ir svarbioms šventėms. Nuo 1970-ųjų metų juo pradėta prekiauti. Kaip gaminamas šis vynas? Du mėnesius džiovintos vynuogės yra presuojamos, o gautos sultys supilamos į nedideles ąžuolo arba kaštono statines caratelli, kuriose vyksta fermentacija. Po pirmojo fermentacijos etapo šios statinės yra aklinai uždaromos ir vynas paliekamas bręsti kartais net iki 10 metų. Tik tuomet gaunamas legendomis apipintas saldus, dažnai turintis migdolų ar lazdyno riešutų aromatą, aukso arba gintaro spalvos vynas. Egzistuoja daugybė skirtingų legendų, kodėl šis vynas vadinamas Vin Santo. Viena jų pasakoja apie tai, jog XIV. a. šio vyno paragavę ligoniai stebuklingai išgydavo nuo siaučiančio maro ir kitų ligų, todėl jis pramintas šventuoju vynu. Umbrijos gyventojai mėgsta Vin Santo ragauti kartu su migdoliniais sausainiais cantucci. Pamirkyti saldžiame gėrime sausainiai tiesiog tirpsta burnoje. Tokį desertą jums pasiūlys daugelis Umbrijos restoranų.

Anksčiau beveik visi Umbrijos vyndariai gamino tik saldųjį vyną. Žinios, kaip padaryti puikų saldųjį vyną nėra pamirštos – Umbrijoje gaminami vieni geriausių vėlyvo derliaus skynimo ir kilniojo Botrytis Cinera pelėsio paveikti desertiniai vynai, italų vadinami Muffe Nobili.

Umbrijos regione raudonojo ir baltojo vyno pagaminama maždaug vienodai. Kalvų apsupta Umbrijos sostinė Perugia yra geriausių šio regiono raudonųjų vynų gimtinė, dauguma jų pagaminti iš Sangiovese vynuogės. Ypač vertinamas Sagrantino di Montefalco vynuogynas, esantis netoli Montefalco kaimelio. Juodųjų vynuogių veislės Sagrantino gimtinė yra Umbrija. Kitas ne ką mažiau vertinamas subtilus ir rafinuotas Torgiano Rosso Riserva vynas gaminamas miniatiūriniame Torgiano kaimelyje. Montefalco ir Torgiano vynai gali pasigirti turintys DOC statusą. Dauguma geriausių Umbrijos vynų yra pagaminti iš vynuogių, auginamų vaizdingose kalvotose vietovėse.

Baltojo vyno gamybai dažniausiai naudojamos Trebbiano, Verdello, Grechetto, Drupeggio ir Malvasia vynuogių veislės. Pagrindinės raudonojo vyno vynuogių veislės – tai Sangiovese, Gamay, Canaiolo, Trebiano ir Sagrantino. Tarptautinės veislės Merlot ir Cabernet Sauvignon čia auginamos jau daugiau nei šimtmetį, o štai Chardonnay ir Pinot Noir yra naujokės Umbrijos vyno gamyboje.

Daugiau apie Umbrijos vyną galite sužinoti apsilankę vyno muziejuje Torgiano mieste bei asociacijos „Strada dei Vini del Cantico“ tinklaraštyje http://www.stradadeivinidelcantico.it/en/news.asp.

Pirmojo spaudimo aliejus
Alyvmedžių giraitėAlyvmedžių auginimas Umbrijoje turi tolimas ištakas. Pirmieji alyvmedžiai, kartu su figmedžiais ir vynmedžiais, šiame regione buvo pasodinti etruskų. Ir žiloje senovėje, ir šiais laikais aliejus yra susietas su daugeliu žmogaus gyvenimo aspektų. Be aliejaus neapsieinama įvairiose religinėse apeigose, kartu su juo ruošiami maisto produktai, gaminami vaistai, kosmetika ir net mechanikos detalės. Aliejus taip pat naudojamas ir kaip biokuras.

Norėdami sužinoti daugiau apie Umbrijos aliejų, alyvmedžius ir alyvuoges, sekite virtuvės ekspertų, degustatorių ir gurmanų pėdomis, kurie dažnai vyksta aplankyti Trevi miestelio, įsikūrusio Serano kalno šlaite, rytų Umbrijoje. Šio miesto apylinkėse spaudžiami vieni geriausių Italijoje pirmojo spaudimo aliejai. Čia lankydamiesi būtinai užsukite į alyvuogių muziejų (Olive culture museum), kuriame susipažinsite su alyvuogių auginimo, aliejaus gaminimo bei vartojimo kultūra. Trevi aliejus yra žinomas ir vertinamas visame pasaulyje dėl savo nepaprastų savybių: intensyvaus aromato, subtilaus, rafinuoto skonio ir sodrių spalvų.

Umbrijos valdžia pirmojo spaudimo aliejui suteikia aukščiausią kokybės statusą (DOP), į jį pretenduoja tik ypač grynas alyvuogių aliejus, spaustas iš įstatymo apibrėžtų alyvuogių veislių. Štai Trevi apygardoje aliejus turi būti spaudžiamas iš ne mažiau kaip 60% Moraiolo alyvuogių ir ne daugiau kaip 30 % Leccino ir Frantoio alyvuogių. Aliejus gali turėti tik iki 10% kitų alyvuogių veislių.

Trevi apygardos valdose, netoli Bovaros kaimelio, auga seniausias Umbrijoje alyvmedis. Spėjama, jog jam jau daugiau nei 1700 metų. Tai itin retas gamtos reiškinys, nes šioje vietoje auginami alyvmedžiai išgyvena tik iki 30-ies metų. Pasak legendos, prie šio medžio 304 metais buvo pririštas ir nukankintas Trevi miestelio globėjas Šventasis Emilianas, nuo to laiko alyvmedis tapo „nemirtingas“. 9 metrus išsikerojęs keistuolis byloja apie šios vietovės draugystę su alyvmedžiais – beveik visoje Trevi apygardoje driekiasi taisyklingai susodintos alyvmedžių giraitės.

Daugiau apie Umbrijos regiono aliejų galite sužinoti asociacijos „Strada dell‘Ollio Dop Umbria“ tinklaraštyje http://www.stradaoliodopumbria.it/.

Norcia – gurmanų rojus
NorcineriaNorcia – tai nedidelis miestelis pietryčių Umbrijoje, Perudžios provincijoje, esantis plačioje lygumoje tarp didžiulio Sibillini kalno ir Sordo upės. Miestelio apylinkėse, Norcia apygardoje, gaminami nuostabūs sūriai, įvairūs kiaulienos produktai, renkami juodieji trumai, auginami Castellucio lęšiai, kviečiai.

Norcia miestas nuo neatmenamų laikų siejamas su aukščiausios kokybės kiaulienos gaminiais. Italų kalba žodis „norcino“ reiškia Norcia miesto gyventoją, kvalifikuotą kiaulienos mėsininką. Šie amatininkai dėl savo įgūdžių jau daug šimtmečių yra didžiai gerbiami visoje Italijoje. Beje, žodis „norcineria“ italų vartojamas apibūdinant kiaulių skerdimo ir mėsos paruošimo meną.

Geriausios mėsos išpjovos, kiaulių šlaunys yra sūdomos, vytinamos ir taip gaunamas garsusis Prosciutto kumpis. Įprasta manyti, jog geriausi kumpiai atkeliauja iš Parmos miesto, esančio šiaurės Italijoje, Emilijos-Romanijos srityje, tačiau kokybe jiems niekuo nenusileidžia ir Norcia kumpiai. Čia jie kartais dar praturtinami juodaisiais trumais, šafranu bei kitais vietiniais prieskoniais. Apsilankius Norcia miestelyje būtina įsigyti Prosciutto di Norcia – tai „kriaušės“ formos rožinės spalvos vytintas kumpis, kuriam būdingas švelniai aštrus kvapas ir sultingas, nesūrus skonis.

Būtina aplankyti:

Daugiau nei ekologiška kiauliena
Kiaulių fermaŠalia Norcia miestelio, Sibillini kalnų nacionaliniame parke, įsikūrusi kiaulių ferma „L‘Ape Sibilla“ praminta kiaulių viešbučiu. Čia auginamos Cinturello veislės kiaulės yra nuolat prižiūrimos, kasdien ganomos miškuose ir pievose, maitinamos tik sveiku pašaru, kuriame nėra jokių dirbtinių maisto papildų. Cinturello veislę lengva atpažinti iš balto „diržo“, juosiančio kiaulių sprandus ir priekines kanopas.

„Cinturello veislės kiaulės yra labai draugiški gyvūnai. Praeityje būtent su šiomis kiaulėmis trumų medžiotojai vykdavo ieškoti trumų. Deja, slenkant amžiams ši veislė pasikeitė, susimaišė su kitomis ir prarado unikalumą – kiaulės sumažėjo, jų mėsa tapo nebe tokia sveika ir skani. Todėl aš savo fermoje stengiuosi jas atpenėti į tokią Cinturello veislę, kokia ji buvo anksčiau“, – pasakoja ūkininkas Giuseppe Fausti, kiaulių viešbučio sumanytojas. Savo ūkio jis nelaiko ekologišku. „Ekologiški produktai neteršia gamtos, tačiau kartais pamiršta žmogų. Šios kiaulės, kuomet bus paruoštos ir atmaitintos, taps daugiau nei ekologiškos – ne tik kad pačios bus auginamos ekologiškomis sąlygomis, bet ir žmonės, valgydami šių kiaulių mėsą, jausis žvalesni, sveikesni ir, svarbiausia – skaniai pavalgę“, – šypsosi fermos savininkas.

Keturlapis dobilas
Šalia Norcia miestelio įsikūrusi ir kita ypatinga žemės ūkio bendrovė – tai sūrinė „Il Quadrifoglio“ (keturlapis dobilas). Įžengus į patalpas, į kurias atvežamas rankomis iš šalia ganyklose besiganančių avių melžtas pienas ir kuriose gaminami sūriai, pasitinka apetitą žadinančių kvapų paletė. Dabartinis sūrinės vadovas Ernesto Tiberiados lankytojams siūlo paskanauti ką tik išspaustos dar šiltos varškės, kuri tolesniame gamybos procese pavirs į garsųjį aštraus skonio avių pieno Pecorino sūrį.

Ernesto šį sūrį gamina iš nepasterizuoto pieno, nes jį užvirinus dingsta didžioji dalis skonių ir aromatų. Prieš pradedant Pecorino fermentaciją čia dar dedami avių skrandžio fermentai, kurie sūriui suteikia papildomų prieskonių.

Juodasis Umbrijos auksas
TrumaiŽymus romėnų rašytojas Plinio trumus yra apibūdinęs kaip „grūdus, augančius žemėje“. Šie „žemės grūdai“ yra renkami, o tiksliau, „medžiojami“ visame Umbrijos regione. Nemažai trumų sumedžiojama Norcia apygardoje, čia įsikūrusi ir viena didžiausių trumų kompanija „Urbani Tartufi“.

Brillant-Savarinas, didysis prancūzų gastronomas, trumus praminė juodaisiais virtuvės deimantais. Kaip deimantas yra brangiausias akmuo, kurį galima palaikyti rankoje, taip trumas yra brangiausias pasaulyje delikatesas, telpantis delne. Tačiau šio juodojo Umbrijos aukso taip lengvai nesurasi – į pagalbą trumų medžiotojai pasitelkia specialiai treniruotus šunis, kurių jautri uoslė geba užuosti kilmingus grybus, kartais giliai pasislėpusius po žeme.

„Urbani Tartufi“ kompanija trumus superka iš medžiotojų Prancūzijoje, Italijoje ir Graikijoje. „Sumedžioti“ trumai gabenami į Norcia apygardoje esančią gamyklą. Čia jie yra atrenkami, kruopščiai nuplaunami ir paruošiami pardavimui. Pasak vienos iš kompanijos šeimininkių Olgos Urbani, 65 proc. viso pasaulio trumų po visą pasaulį iškeliauja būtent pro šios gamyklos duris. Įsigyti galima baltųjų (Tuber Magnatum Pico), juodųjų (Tuber Melanosporum Vitt bei Tuber Aestivum Vitt) ir švino spalvos (Tuber Albidum Pico) trumų.

Trumai yra pardavinėjami švieži, konservuoti vandenyje su druska arba šaldyti. Šviežią trumą reikia laikyti šaldytuve ir suvartoti per 2 savaites. Vėliau jis nebetenka didelės dalies savo skonių ir aromatų.

Trumais taip pat gardinami įvairūs maisto produktai – saldainiai, šokoladas, miltai, sūrio fondiu, sviestas, sūris, makaronai, įvairiausi aliejai bei padažai.

Atvykus į gamyklą pritrenkia aitrus trumų kvapas, pasitinkantis dar nepriėjus pastato. Pati Olga šypsosi: „Aš trumų nebeužuodžiu, man tai savaime suprantami kvapai“. Kitiems gali ir galvą apsvaigti nuo stiprių aromatų ir trumų gausybės, kurią galima išvysti gamyklos viduje.

„Bistrot Duca della Corgna“
„Bistrot Duca della Corgna“ – tai maža ir jauki kavinukė, kuriai vadovauja charizmatiškas maisto ir vyno žinovas Christian Palazzi. Šis bistro – puiki vieta norintiems pasmaguriauti tradiciškais Torgiano apygardos patiekalais ir vynais. Galima pasimėgauti tokiais užkandžiais kaip durklažuvės karpačio, virtiniais gnocchi su cukinija ir kitais sezoniniais produktais ar tiesiog pasmaguriauti vietinių kumpiais ir sūrių rinkinukais. Prieš sėsdami prie stalo paprašykite Ch.Palazzi aprodyti šalia kavinaitės esantį „Duca della Corgna“ vyno rūsį, kuriame statinėse brandinamas iš Trasimeno kalvų DOC rajonų išaugintų vynuogių spaustas vynas. Šio vyno kavinukės savininkas mielai pasiūlys ir prie patiekalų.

Nuorodos

Kelionės įspūdžiai – galerijoje “Umbrija – gurmanų rojus“

2 Komentaras

Filed under Laisvalaikis, Maistas, Vynas